Tinkuoti – tegu ir pigiausias, bet ilgas, nešvarus procesas, kuriam reikia tam tikrų profesinių įgūdžių. Be to, jei nelygumai labai jau dideli, šis būdas nėra pats geriausias – pernelyg storas tinko sluoksnis dėl svorio gali atitrūkti.
Ant metalinio karkaso palubėj ištempti polivinilchlorido plėvelę (o tai ir yra įtempiamosios lubos) – kur kas greičiau, bet toli gražu nepigiausia. Be to, tinka toli gražu ne visuose interjeruose. O gipskartonis – tai tas populiarusis aukso viduriukas, kai kaina gražiai dera su kokybe ir palyginti nesudėtingu darbu.
Tad, įvertinusi pliusus ir minusus, naują butą nusipirkusi skaitytoja Giedrė nusprendė miegamajame įsirengti gipskartonio lubas. Ji nusprendė darbus atlikti savo jėgomis, padedama mėgstančio meistrauti tėčio.
Kadangi merginos biudžetas buvo gana ribotas, ji kreipėsi į specialistus patarimo, kaip minimaliomis (bet ne pernelyg mažomis, kad nenukentėtų kokybė) investicijomis įsirengti lygias, per siūles nesuskilinėsiančias lubas iš gipskartonio. Juk kam patiks bergždžiai švaistyti laiką bei pinigus, darant bet kaip, kai galima iškart padaryti kokybiškai ir ilgam?
Jos miegamojo lubų schema:
Mažam plotui – paprastesnis karkasas?
„Giedrės miegamasis visai nedidukas, – pasakoja jos tėtis Algirdas, gelbėjęs įrengiant lubas. – Jo plotas tėra 10,1 kv. metrų. Todėl pamanėme, kad potencialios tokio ploto deformacijos bus visai nedidelės ir galėtume šiek tiek supaprastinti įrengiamų lubų konstrukciją“.
UAB „Knauf“ technologas Kastytis Vaseris primygtinai pataria, projektuojant karkasą, pernelyg netaupyti. „Įrengdami gipskartonio lubas, dažni „meistriukai“ bando kaip įmanydami sutaupyti, – dalijasi patirtimi specialistas. – Jie įrengia viengubą karkasą, mažina pakabų skaičių... O visa tai sukelia begalę neprognozuojamų rizikų. Pagalvokite patys: specialistai montavimo sistemas projektuoja įvertindami statikos ir papildomas aplinkos sąlygas, po to jas bando laboratoriškai, vėliau – ir praktiškai. Kiekvienas montavimo rekomendacijų punktas pagrįstas kruopščiu darbu, skaičiavimais ir bandymais. Čia nieko nėra nereikalingo. Konstrukcija gaunama stabili ir tvirta, jos elgesys puikiai prognozuojamas, racionalizacijų bei supaprastinimų čia tikrai nereikia“.
Tiesa, vienam lubų supaprastinimui – viengubai lubų apkalai gipskartonio plokštėmis vietoj standartiškai rengiamos dvigubos K. Vaseris neprieštaravo. Pasak jo, tai nėra blogai. Tiesiog ne taip puiku kaip dviguba. Mat pastaroji, be savo tiesioginės funkcijos – būti lubomis, turi papildomų privalumų: geriau izoliuoja garsą, konstrukciją padaro atsparesnę ugniai ir suteikia jai papildomo stabilumo.
Plūdriosios lubos
Kas yra plūdriosios grindys, jau daug kas žino. Tai – grindys, kurios niekaip nepritvirtintos prie sienų ir grindų pagrindo. Gipskartonio lubos taip pat neturėtų būti standžiai pritvirtintos prie perimetrinio profilio – nei patys lakštai, nei karkasas. Perimetrinio profilio funkcija grynai pagalbinė, jis laiko lubinių profilių galus, bet šios dvi konstrukcijos neturėtų būti sujungtos standžiai, tarkim, varžtais. Jos turi turėti galimybę vienos kitų atžvilgiu šiek tiek judėti.
Iš esmės gipskartonio plokščių lubų karkasas, jei neplanuojamos jokios meniškos iškyšos, daromas taip: prie sienų tvirtinamas perimetrinis (UD) profilis, ant jo viršaus uždedami laikantieji lubiniai (CD) profiliai, kurie tvirtinami prie lubų mūrvinėmis ir perforuotomis montavimo gembėmis. Skersai tvirtinami (ir galais įkišami į perimetrinio profilio vidų) montavimo profiliai (taip pat CD), prie kurių ir prisukamas gipskartonis.
Čia labai svarbu paisyti rekomenduojamų montavimo atstumų. Tarkim, perimetrinius profilius prie sienos mūrvinėmis arba sraigtiniais kaiščiais su sraigtais patariama tvirtinti ne rečiau kaip kas 40 centimetrų. Lubų profiliai turėtų būti tvirtinami ne rečiau kaip kas 80–90 cm. Atstumas tarp lygiagrečių lubų karkaso profilių neturėtų būti didesnis nei 60 cm, o kai kuriais atvejais (tarkim, jei pasirinkote pigesnius plonesnio metalo profilius) nepakenks sumažinti jį iki 40 centimetrų.
Gipskartonio plokštės tvirtinamos skersai montavimo profilių, vadinasi, išilgai laikančiųjų. Specialiais savisriegiais varžtais, pritaikytais sukti į metalą per gipskartonį, jos kas 15–17 cm pritvirtinamos prie montavimo profilių. Varžtus į plokštę reikėtų įgilinti apie milimetrą, taip užsitikrinant, kad jie nesukurs lubose nelygumų. Kai imsitės glaistymo, tas negilias skylutes nesunkiai užtepsite.
Kokia kryptimi dėti plokštes? Ogi taip, kad būtų kuo mažiau skersinių siūlių. „Giedrės miegamojo lubos šia prasme labai palankios, mat kambario plotis yra 280 cm, – džiaugėsi Algirdas. – Klojant plokštes pro langą krintančios šviesos kryptimi, visose lubose nebūtų nė vienos skersinės siūlės! Taip ir padarėme. Visą lubų „sumuštinį“ projektavome nuo apačios: iš pradžių brėžinuke išsidėliojome plokštes, paskui – jų montavimo profilius, o tada jau laikančiuosius ir perimetrinius“.
Be keltuvo – sunku
Pačios plokštės nemažai sveria, yra didelių matmenų, tad pakelti jas iki lubų net dviese gana sunku, o vienam – beveik neįmanoma. Giedrė ir Algirdas išsinuomojo joms keltuvą. „Buvo vienas keltuvas, kuris kelia iki 5 metrų, kitas – iki 3 metrų aukščio. Kadangi lubos 270 cm aukščio, išsinuomojome tą antrąjį, paprastesnį. Išardytas į tris dalis, jis telpa į lengvąjį automobilį. Atsivežus jį nesudėtinga surinkti, nereikia jokių įrankių“, – pasakojo Algirdas.
Bėda tik, kad pats keltuvas yra 1,5 aukščio. Taigi tėvas su dukra kiekvieną plokštę iš pradžių užkeldavo ant paties įrenginio, o paskui jau, lengvai prilaikydami, juo pakeldavo iki lubų. Keltuvas turi ratus, taigi jį galima sukioti, o tai labai patogu plokštę keliant į reikiamą vietą.
Algirdas prisipažino, kad be keltuvo šio darbo nebūtų atlikę. Sumontuoti karkasą ir pritvirtinti gipskartonio plokštes Giedrei su tėvu prireikė vienos dienos.
Kokybiškai siūlei reikia:
- kruopščiai surinkto karkaso – geriausia, kai visos sudedamosios dalys yra to paties gamintojo ir dera tarpusavyje;
- reikiamo karkaso profilių ir pakabų žingsnio;
- plokštes tvirtinti pražingsniui (kad siūlės nesutaptų ir nebūtų kryžminės), montuoti laisvai glaudžiant vieną prie kitos – nesprausti per jėgą, bet ir nepalikti tarpų;
- prie perimetrinio profilio plokščių tvirtinti nereikia – sistemos turi būti paslankios;
- siūles geriau glaistyti mineraliniu (gipsiniu), o ne polimeriniu glaistu;
- prieš pradedant glaistyti antrąjį sluoksnį, įsitikinti, kad pirmasis yra pakankamai išdžiūvęs.
Elastinga ir stipri siūlė
Visi statybininkai pataria daugmaž vienodai: kad siūlė ateityje nekeltų rūpesčio, ji turėtų būti užpildyta glaistu ir sustiprinta specialia armuojamąja juostele. Glaistas suteikia siūlei tvirtumo, tačiau, būdamas kartu ir šiek tiek elastingas, amortizuoja nedidelius įtempius, kurie gali atsirasti gipskartonio plokštėms dėl temperatūros ir ypač drėgmės pokyčių šiek tiek plečiantis ar traukiantis.
Armuojamoji juosta atlieka labai panašią funkciją – sutvirtina ir amortizuoja – pačioje jautriausioje siūlės vietoje, ten, kur glaisto sluoksnis storiausias ir jam tenka daugiausia krūvio. Paslėpta tarp dviejų glaisto sluoksnių, armuojamoji juosta nukreipia siūlei tenkančius įtempius horizontaliai, jie ne persiduoda paviršiui, o tolygiai išsisklaido.
Glaistą gipskartonio siūlėms geriausia išsirinkti ne bet kokį. Tam geriausiai tinka glaistas, kuriam būdingas didesnis plastiškumas ir lankstumas. Patį gipskartonį rekomenduojama glaistyti dviem etapais: iš pradžių užtepti siūles, kampus bei varžtų galvutes, o glaistui išdžiūvus – ištisai užglaistyti visą lubų plokštumą. Tai suvienodina paviršiaus spalvą ir įgeriamumą, dažai vienodai padengia visą paviršių.
Gipsinis ar polimerinis?
K. Vaseris, puikiai nusimanantis apie gipskartonio plokščių glaistymą, pataria, kad galima naudoti abiejų rūšių glaistą, tik kiekvieną – ten, kur jis geriausias.
Gipsinių ir polimerinių glaistų „nokimo“ procesas skiriasi, nors to plika akimi ir nematyti. Gipso pagrindu pagaminti glaistai ne džiūsta, o rišasi – juos sumaišius su vandeniu, prasideda cheminė egzoterminė reakcija (CaSO)2H2O + 3H2O = 2(CaSO4×2H2O), kurios metu vandens molekulės sunaudojamos, o masė kristalizuojasi ir kietėja. Šitaip glaisto sluoksnis nepraranda savo tūrio – neslūgsta, nesitraukia. Be to, savo sudėtimi jis labai artimas pačios gipskartonio plokštės gipsiniam branduoliui, tad ir siūlės fizinės bei cheminės savybės būna tokios pat kaip plokštės. K. Vaserio teigimu, tai labai svarbu tada, kai vertinamos papildomos gipskartonio konstrukcijos savybės – atsparumas ugniai ir garso izoliacija.
Gipsiniai glaistai greitai stingsta, juos maišant reikia tiksliai dozuoti vandenį ir imti tokį glaisto kiekį, kurį galima sunaudoti maždaug per pusvalandį. Polimerinis glaistas, laikomas sandariai uždarytuose induose arba tiesiog užpylus ant paviršiaus šiek tiek vandens (kad nesukietėtų), tinkamas gali išbūti ilgai, vos ne pusę metų.
„Polimeriniai glaistai, – dalijasi žiniomis K. Vaseris, – džiūsta tikrąja to žodžio prasme, t. y. vanduo iš jų garuoja į išorę, o medžiagos masė mažėja. Taip glaisto sluoksnis netenka dalies savo tūrio ir susitraukia. Polimeriniu glaistu užpildant gilią siūlę, dar susiduriama su labai ilgo džiūvimo efektu, kai, paviršiuje glaistui apdžiūvus, siūlės gilumoje jis vis dar drėgnas, o drėgmei iš ten per išorinį apdžiūvusio glaisto kiautą jau daug sudėtingiau pasišalinti. Dėl šių priežasčių polimerinį glaistą rekomenduočiau naudoti tik ten, kur jo reikia plono sluoksnio, tarkim, negilias AK tipo siūles, smulkius nelygumus. Polimerinis glaistas taip pat gerai tinka ištisiniam baigiamajam gipskartonio glaistymui“.
Specialisto komentaras
Kęstutis Navickas, „Henkel“ atstovas Lietuvoje
Vienas naujausių Lietuvos rinkoje apdailos glaistų – „Ceresit IN 35“. Šis glaistas tinkamas dideliems paviršiams glaistyti rankomis arba mašina. Jis puikiai sukimba su gipso pagrindo paviršiais, gipskartonio plokštėmis, akytojo betono, cementinio tinko, cemento ir kalkių tinko pagrindu, be to, gali būti naudojamas įtrūkiams ar plyšiams užpildyti. Technologija „1nSure“ užtikrina, kad, naudojant šį glaisto mišinį, danga susiformuos ypač glotni ir patvari, tinkama dažyti bet kokios rūšies dažais ar tapetais klijuoti. Vienintelis niuansas – juo nepatarčiau glaistyti didelio drėgnumo patalpose. O šiuo atveju – miegamajame problemų nekils.
Glaisto į gipskartonio siūles, sienų plyšius tepkite ne storesniu kaip 5 mm sluoksniu, nepamirškite tarp dviejų sluoksnių įterpti armuojamosios juostelės. Jei viską atliksite pagal taisykles, siūlės jums jokių rūpesčių nesukels.
Gipsinis glaistas pasižymi nedideliu susitraukimo laipsniu, užtat greitai stingsta. Kartais net pernelyg greitai, todėl jo rekomenduojama ruošti nedideliais kiekiais, maždaug po tiek, kiek suvartotumėte per pusvalandį. Koncerno „Henkel“ technologai šį nepatogumą pašalino, į glaisto mišinį pridėdami modifikatoriaus. Paruoštas glaistas „Ceresit IN 35“ gali būti naudojamas ir kitą dieną, jei kibirą sandariai uždarysite. Užteptas jis sustingsta maždaug per 7–12 val., tai priklauso nuo patalpų drėgmės ir užtepto sluoksnio storio.
Paviršiaus lygumui pasiekti pravartu būtų dar užtepti lubas baigiamuoju sluoksniu, tarkim, paruoštu naudoti glaistu „Ceresit IN 46“, suformuojant glotnų, patvarų, optimalaus kietumo ir elastingumo paviršių, tinkamą bet kokiai tolesnei jūsų naudosimai apdailai.
Glaistymui reikia laiko
„Mudu su tėvuku nesame patyrę glaistytojai. Taip, kartais teko sienų įtrūkimus palyginti, – atvirai prisipažino Giedrė. – Todėl pasirinkome rekomenduotą glaistą, nes jis ne taip greitai stingsta. Kad spėtume ištaisyti klaidas, pasitarti, pasigėrėti siūlėmis, o ir šiaip neskubėdami, kuo kruopščiau viską padaryti. Labai patiko glaisto struktūra: išmaišytas jis primena grietinę“.
Visas lubų paviršius buvo padengtas giluminiu gruntu (skersiniai gipskartonio plokščių pjūviai buvo nugruntuoti dar prieš montavimą, kol viskas daug patogiau pasiekiama). Išdžiūvus gruntui – pirmuoju sluoksniu užglaistytos siūlės ir varžtų galvutės. Kol glaistas nebuvo pradėjęs džiūti, remontininkai mėgėjai į jį įspaudė armuojamąją juostą ir glaistikliu sulygino paviršius. Tada paliko viską džiūti net 24 valandoms – visų pirma norėjo būti ramūs, kad sluoksnis tikrai išdžius, be to, tiesiog taip susiklostė reikalai, kad atvažiuoti į naująjį butą galėjo tik vakarais...
Antrąjį vakarą imtasi antrojo siūlių glaisto sluoksnio, o trečiąjį – lengvų pataisymų ten, kur dėl patirties stokos buvo likę nelygumų. Ketvirtą vakarą plonasluoksniu baigiamuoju glaistu jie padengė visą lubų paviršių.
„Iš esmės viskas vyko taip: užvažiuojam vakare kokiai valandai pusantros, užpeckiojam, ką susiplanavę, ir traukiam namolio. Iki kito vakaro, – juokėsi Giedrė. – Jei samdysite tam meistrus ir pasirodys, kad jie nedirba, netikėkite savo akimis. Tiesiog glaistui reikia duoti laiko“.
O kas toliau?
Toliau viskas paprasta ir net truputėlį nuobodu. Siūlių glaiste įtrūkių nebuvo nei kitą dieną, nei po savaitės. Glaistu padengtas lubas Giedrė nudažė trimis sluoksniais baltų luboms skirtų dažų. Paskui ant grindų paklojo laminatą, ant sienų suklijavo tapetus ir atsikėlė į butą gyventi.
Kiekvieną rytą, pramerkusi akis, mergina pažiūri į lygias baltas savo miegamojo lubas, prie kurių atsiradimo nemenka dalimi pridėjo savo ranką, ir jos širdį užplūsta pasididžiavimas savimi.
