Nešiojamas elektrinis šildytuvas

Tokie prietaisai palyginti nebrangūs ir labai paprastai eksploatuojami, tačiau čia jūsų privalumai ir baigiasi. Aktyviai naudojant, iškart pasireiškia trūkumai: didelės energijos sąnaudos, nudegimų tikimybė ir neracionalus šilumos pasiskirstymas. Iš fizikos žinome, kad šiltas oras lengvesnis už šaltą, todėl jis kaupsis ties lubomis, o grindys lieka šaltos. Be to, dėl ilgai veikiančių elektrinių šildytuvų išsausėja oras – tai neigiamai veikia žmonių savijautą ir augalų būklę. Nors šildytuvai nėra dideli, nedidelėje patalpoje toks prietaisas gali būti nelabai patogus, juolab, kad jo negalima statyti prie pat sienos.

Elektrinis konvektorius

Tai patogesnis sprendimas, palyginti su įprastu šildytuvu. Konvekcijos principas reiškia, kad oras bus įšildytas tolygiau. Be to, konvektoriai turi kompaktiškesnius išmatavimus, plokščią korpusą ir galimybę pritvirtinti prie sienos. Savarankiškai temperatūrą reguliuoti padės termoreguliatoriai: mechaniniai pačiuose paprasčiausiuose modeliuose ir elektroniniai – brangesniuose.
Renkantis konvektorių svarbiausias dalykas yra galingumas. Jeigu patalpos aukštis 2,7 metro, tuomet reikalingas 1 kW galingumas vienam kvadratiniam metrui ploto. Jeigu įstiklintas balkonas nepakankamai apšiltintas, vertėtų rinktis konvektorių su 20–30 procentų galingumo atsarga.

Foto: Shutterstock

Infraraudonųjų spindulių šildytuvas

Patalpa šildoma visai kitu principu: spindulius sugeria konstrukcijos ir įvairūs daiktai, jie įkaista ir atspindi šilumą. Vienas svarbiausių tokio šildymo būdų – išjungus prietaisą šiluma patalpoje išlieka pakankamai ilgai. nfraraudonųjų spindulių šildytuvo efektyvumo koeficientas, kai kuriais duomenimis, yra gerokai aukštesnis nei kitų šildymo prietaisų: šiluma virsta 90 procentų jų sunaudojamos energijos. Dėl to jie laikomi vienais efektyviausių ir plačiai naudojami visoje Europoje. Antras, nemenkesnis, privalumas – plačios montavimo galimybės: montuojami ant lubų, ant sienų ir nešiojami modeliai. Šiuolaikiniai infraraudonųjų spindulių šildytuvai yra pakankamai kompaktiški, ypač montuojami ant sienų ir ant lubų. Gamintojai siūlo prietaisus, primenančius plokštes su dekoratyvine danga, kurie interjere tampa tiesiog nematomi.

Renkantis infraraudonųjų spindulių šildytuvą, vertėtų orientuotis į 1–1,2 kW galingumą vienam kvadratiniam metrui ploto. Patogus variantas – su įmontuotu termostatu ir galimybe programuoti darbo režimą.

Infraraudonųjų spindulių šildytuvai turi vienintelį trūkumą: jų spinduliavimo saugumas žmogaus sveikatai iki šiol kelia ginčus ir svarių įrodymų šiuo klausimu nėra. Specialistai neturi vieningos nuomonės šiuo klausimu. Manoma, kad poveikis žmogui priklauso nuo spinduliavimo diapazono, todėl patys saugiausi šildytuvai – ilgųjų bangų. Būtent tokiame diapazone dažniausiai dirba buitiniai keraminiai šildytuvai. Kol šios technologijos saugumas nėra visuotinai patvirtintas, vertėtų elgtis atsargiai: žmogus neturėtų ilgą laiką būti netoli veikiančio infraraudonųjų spindulių šildytuvo. Jeigu žmogus turi problemų su oda, derėtų visiškai vengti šių spindulių ir teikti pirmenybę kitiems patalpų šildymo būdams.

Elektra šildomos grindys

Elektra šildomos grindys – labai populiarus sprendimas įstiklintame balkone, kuris paverstas gyvenamąja zona. Po grindų danga paklotas šildymas yra nepastebimas ir visiškai neatima naudingo patalpos ploto, taip pat iki galo išsprendžia šalčio ties grindimis problemą, su kuria kitos įstiklintų balkonų apšildymo galimybės dažnai nesusidoroja.

Iš šiuolaikinių sprendimų dėmesio verti keli variantai. Pirmiausia tai klasikinis sprendimas – galimybė šildyti grindis kabeliu. Parduodamas plonas kabelis ritėmis arba gatavas šildymo kilimėlis. Abu variantai montuojami į liejamas grindis, ploną posluoksnį ar plytelių klijus. Skaičiuojant šildomų grindų plotą ir galingumą svarbu turėti omenyje tai, kad ant jų neturėtų stovėti baldai be kojelių, stacionari buitinė technika ir kiti daiktai, kurie trukdytų oro cirkuliavimui. Jeigu tokios grindys yra pagrindinis šildymo šaltinis, jų galingumas turi būti ne mažesnis kaip 200–220 vatų vienam kvadratiniam metrui, o plotas – ne mažiau 95 procentų viso patalpos ploto. Grindinis šildymas gali būti montuojamas po porcelianinėmis plytelėmis, keraminėmis plytelėmis, laminatu ir linoleumu.

Taip pat grindis galima šildyti infraraudonaisiais spinduliais. Šiuo atveju galimi du variantai: vamzdeliai ir plėvelė. Pirmuoju atveju ploni ir lankstūs vamzdeliai montuojami į ploną grindų posluoksnį ar plytelių klijus. Toks šildymas veikia pagal tą patį principą kaip ir kiti infraraudonųjų spindulių prietaisai, ir pasižymi visais jų privalumais: didelis efektyvumas ir mažas energijos suvartojimas. Be to, toks sprendimas saugus, nes žmogaus spinduliavimas tiesiogiai neveikia. Baldus galima statyti šildymo zonoje. Tokiu atveju geriausia tinka porcelianinės plytelės arba keraminės plytelės. Abiem atvejais posluoksnio storis turi būti ne daugiau 3–5 centimetrų, priešingu atveju didelė šilumos dalis bus skirta jo šildymui.

Pagrindinis kabeliu ir strypais šildomų grindų trūkumas – sudėtingas įrengimas. Geriausia visa tai daryti apšildant balkoną ar atliekant jo apdailos darbus, kol ten nepaklota grindų danga ir nėra baldų. Jeigu balkonas jau įrengtas, sumontuoti tokias grindis bus sudėtinga.

O štai infraraudonųjų spindulių plėvelė išsiskiria itin paprastu montavimu: tam nereikės jokio posluoksnio ar kokių nors kapitalinių darbų. Tokios plėvelės negalima montuoti į klijus ar kitą posluoksnį, nes jų šarminiai komponentai ją graužia. Ant tokios plėvelės galima statyti baldus, o iš grindų dangų ji nesuderinama tik su infraraudonųjų spindulių šilumos nepraleidžiančiomis medžiagomis (kamštinė medžiaga, vilnonė kiliminė danga). Tai optimalus variantas jau įrengtiems balkonams.

Svarbu žinot!

Elektrines šildomas grindis efektyvu kloti tik gerai apšiltintuose balkonuose, kai esant 0 laipsnių lauko temperatūrai gali būti ne mažiau plius 5 laipsniai Celsijaus (optimalu būtų plius 10 laipsnių Celsijaus). Tai turėtų užtikrinti kokybiška šilumos izoliacija.