Pasirūpinkite savimi ir aplinkiniais. Išsiaiškinkite ar prisiminkite, ar pats nesate alergiškas bičių nuodams, ar tokios alergijos neturi šeimos nariai. Patartina paklausti ir kaimynų apie jų požiūrį į medunešes bites.
Taisyklės. Verta susirasti ir perskaityti Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijos gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašą bei jūsų gyvenamoje savivaldybėje galiojančias bičių laikymo taisykles. Įsitikinkite, kad gebėsite jų laikytis.
„Ganykla“. Pasivaikščiokite po jūsų būsimo bityno apylinkes bent dviejų kilometrų spinduliu ir įvertinkite bičių ganyklą. Šioje teritorijoje jos rinks nektarą, žiedadulkes, vandenį.
Daugiausiai medaus prinešama apie 2-3 km spinduliu. Tad jeigu čia auga kurie nors iš šių augalų –sedulos, blindės, gluosniai, tuopos, trešnės, klevai, ypač liepos, kaštonai, ievos, šaltekšniai ir įvairiausi pievų ir daržų augalai, dobilai ar rapsai, galite tikėtis daug medaus. Toli skraidančios bitės sumažina jūsų medaus kiekį, nes tolimoje kelionėje bitė suvartoja maisto ir sau pačiai.
Geriausia, jei gyvenate kaime ar miesto pakraštyje, kadangi aplinkui yra daugiau augmenijos. Tiesa, nuo to priklauso tik medaus kiekis, nes vienaip ar kitaip bitės ras, ką nešti.
Žinokite, kad teks investuoti. Kaip žinia bitininkas turi įsigyti tam tikrus įrankius. Jų sąrašas ilgas: korių rėmeliai, speciali dėžė koriams pernešti, dūminė, bitininko kaltas, purkštuvėlis, šakutė korių atakiavimui, vaškinės plokštelės ir panašiai. Tiesa, pirmaisiais bitininkavimo metais, kai kurie įrankiai gali būti pakeičiami paprastesniais, pavyzdžiui, vietoj bitininko kalto galite naudoti ir paprastą kaltą. Reikės ir bitininko kostiumo – net geriausi pasaulio bitininkai dirba su tinkleliu ir apsaugine apranga, nes gebėjimas tvarkyti avilius be tinklelio nerodo nei bitininko šaunumo, nei bitučių gyvenimo išmanymo. Visa tai kainuoja pinigus – startinė suma gali siekti 900 eurų, nors suradus taupesnių variantų, galite ir "palįsti" po šia suma. Vienas brangiausių pirkinių - medsukis, skirtas medui išsukti. Tai patogus įrankis, tačiau net ir naudoto jo kaina yra didelė. Laimei turint nedaug avilių, galima sėkmingai išsiversti ir be jo.
Be abejo, reikės ir avilių. Rekomenduojama turėti bent du – jei viename nutiktų kas nors nepataisomo, turėtumėte kitą. Klaidų, bent jau pirmaisiais metais tikrai pasitaikys, todėl geriau apsidrausti. Gera naujiena ta, kad internete pilna informacijos apie gamybą ir netgi avilių brėžinių, tad jei naujų avilių kainos pasirodys per didelės, galėsite juos pasigaminti ir pats.
Žinios. Jei kada nors pasinėrėte į absoliučiai naują sau sritį (tai gali būti bet kas – beisbolo rungtynių stebėjimas, elektros darbai ir projektai, astronomija, vynai ir panašiai), tikriausiai prisimenate tą jausmą, kai visko tiek daug, kad nežinote nuo ko pradėti. Ruošiantis laikyti bites šis jausmas taip pat užklups – medžiagos apie jas daugybė ir daugybę jos prireiks įsisavinti. Geriau pradėti domėtis kiek anksčiau, nei avilyje įsikurs pirmoji bičių šeima, kad ištikus problemai galėtumėte ją suvaldyti ir nereikėtų lėkti prie interneto ar knygų. Žinoma, praktika itin svarbi, tačiau be žinių negalėsite gilinti ir įgūdžių. Ateinančią žiemą galite atsidėti būtent tam. Tačiau žinių gilinimo procesas nesustoja niekada.
Draugas bitininkas. Patirtis iš knygų yra vertinga, tačiau praktinis patarimas – beveik neįkainojamas. Tad ir draugas bitininkas yra tiesiog idealus sprendimas pradedančiajam. Nereikia manyti, kad teks bendrauti tik su senyvo amžiaus žmonėmis (nors, be abejo, jie turi sukaupę daugiausiai patirties) – bites šiais laikais net ir Lietuvoje augina labai įvairaus amžiaus žmonės. Prisijunkite prie draugijų, asociacijų, forumų – taip tikrai sužinosite daugiau ir galėsite paklausti rūpimų klausimų.
Kantrybė. Žengiant pirmuosius žingsnius, dažnai geriausia remtis klasikiniais pavyzdžiais – juk tam, kad galėtum laužyti taisykles, pirmiausia privalai jas žinoti. Pradedantiesiems rekomenduojama pradėti su klasikiniais Dadano aviliais. Susipažinę su jų specifika, bitininkai galės rinktis kitus sprendimus ar, kas žino, gal ateityje net atrasti naują unikalią konstrukciją. Renkantis bites nepatartina eksperimentuoti ar pirkti veislę kurios pavadinimas paslaptingas ar pasiryžti gelbėti vietos bičių veislę. Lietuvos sąlygoms geriausiai prisitaikiusi yra Karnikos ( Krajinos) bičių veislė (populiacija). Šias bites bitininkai giria dėl sugebėjimo dirbti esant ir nedideliam medunešiui ir dėl to, jog jos ypatingai ramios. Be to, neturėtų kilti problemų ir pirmą žiemą, nes jos gana sėkmingai žiemoja. Bakfasto, Itališkosios, Kaukazo pilkosios bitės labiau tiktų pažengusiems ar eksperimentuojantiems bitininkams. Antai vokiškos Bakfasto bitės ir dirba „vokiškai“ - jeigu yra didelis laukas ar sodas tai prineš daug medaus, o jeigu reikės rankioti nuo žiedelio prie tolėliau esančio žiedelio, bus bėda.
Bites patartina pirkti iš žinomų ir patyrusių bitininkų. Nebūtina važiuoti toli, nes jų yra visuose regionuose. Kadangi tokie bitininkai labai saugo savo reputaciją, būsite tikri, kad motinėlė yra jauna ir sveika, be to, tos veislės, kurios pageidavote.
Prisiminkite - tai hobis, o ne verslas. Gali būti, kad atsiras, kas paskaičiuos jūsų investicijas ir praneš jums apie prekybos centro lentynoje stovinčio medaus kainą. Taip, jūsų medus „kainuos“ brangiau, tačiau darote tai dėl savo malonumo. Kaip ir žvejai, kurie galėtų išmesti savo meškeres ir pamiršti ūkanotus rytus valtyje – artimiausiame prekybos centre juk pilna žuvies. Bet to daryti nepatariame nei jiems, nei jums. Visą jūsų „vargą“ atpirks bičių dūzgimas, bitininkaujant įgytas charakterio ramumas ir geranoriškumas. Taip pat ilgaamžiškumas - didžiuma bitininkų gyvena ilgiau nei aštuoniasdešimt metų, nes pas bites blogos nuotaikos neateisi ir dirbdamas nepaskubėsi. Ir svarbiausias atpildas - medus. Teigiama, jog šeimai vieno avilio medaus gali užtekti metams. Nereikia pamiršti, kad bitės dar ir apdulkina augalus, tad ten, kur daugiau bičių, didesnis bus ne tik jūsų, tačiau ir kaimynų derlius.
