Tikriausiai daugeliui nesvetima patirtis atsidurti užmiesčio namelyje ir netikėtai likti be elektros. Mes taip pat pagalvojome apie tokią tikimybę ir apsirūpinome daugybe įvairiausių žvakių. Taigi pirmiausia nutarėme pasidaryti kuo daugiau žvakidžių, juolab kad tai nesudėtinga ir smagu.
Nemažai vakarų paplušėjus apima tokia švenčių laukimo nuotaika, kad jokios gamtos (ir technikos) išdaigos jau nesutrukdys per Kalėdas keliauti į užmiestį.
Kalėdos be vieno kito raudonos spalvos akcento neįsivaizduojamos. Laimė, ant medžių ar krūmų dar galima aptikti gudobelių, putinų, šermukšnių, erškėtrožių uogų (svarbiausia rankinėje nešiotis žirklutes) ir net mieste pavyks rasti dekoruoti skirtos „medžiagos“. Stiklainių, į kuriuos merkėme šakeles, šį kartą nedažėme ir kitaip nepuošėme: skaidrus stiklas ir vanduo gražiai spindi nuo žvakių mirgėjimo.
Skardines nuo alyvuogių, žirnelių, šprotų ir panašių gėrybių kaupėme jau iš anksto. Į jas pribėrėme žemių, kad žvakės tvirtai laikytųsi, viršų pridengėme uogomis ir samanomis – beje, jei jau važiuojame į gamtą, šių galima prisirinkti ir paskutinę minutę. Skardinėms žvakidėms, kaip ir visiems kitiems mūsų kūrinėliams, dekoruoti būtinas svarbiausias dalykas: karšti klijai (jie tiesiog stebuklingai viską suklijuoja), o kita priklauso nuo vaizduotės pajėgumų.
Viržius aplink skardines teko klijuoti, kad jie „neišsilakstytų“, – neužteko vien aprišti kaspinėliais. Atkreipkite dėmesį: skardinės dangtelį sąmoningai palikome – atrodo tikrai originaliai. Tiesa, ant dangtelio buvo atspausdinta etiketė, todėl visą skardinę teko nupurkšti auksinio atspalvio dažais.
Mintis panaudoti natas kaip šventės akcentą – ne mūsų išradimas. Tikriausiai pastebėjote, kad puošiant namus Kalėdoms šis motyvas jau kelerius metus dažnas... Gal todėl, kad muzika emociškai susijusi su šventėmis, o gal dėl to, kad natomis nubarstytos penklinės atrodo labai stilingai – tarsi įvairių blizgučių atsvara. Taigi ir mes sukūrėme „Muzikinį kampelį“. (Tiesa, ilgokai teko rinktis vinilines plokšteles, kurių nebūtų gaila paaukoti...) Labai apsidžiaugėme kompoziciją papildę sodyboje aptiktomis „garbanotomis“ paprastojo lazdyno šakomis – jos mums pasirodė kažkuo panašios į natas.
Keista, bet plaukiojančių žvakių teko ilgokai paieškoti. Vis dėlto radome. Vandens ir ugnies draugystę sutvirtinome į vazą subėrusios litrą spanguolių. Ne todėl, kad tokiu keistu būdu tikėjomės išvirti kompotą. Nutarėme, kad šiek tiek simbolikos sukurs paslaptingesnę nuotaiką – kaip be jos per gražiausias metų šventes... Manoma, kad pagonybės laikais spanguolės simbolizavo apsaugą nuo priešų – gal šios uogos ir sutaikė vandens bei ugnies stichijas? (Vis dėlto tikimės, kad po švenčių galėsime spanguoles išdžiovinti ir suvartoti pagal paskirtį.)
Ant vienos plokštelės karštais klijais klijavome katpėdėlių, erškėtuogių ir žiedlapių ornamentų, ant kitos – raudonų karoliukų. Trečiai suteikėme daugiau spindesio – prilipinome eglutės žaisliuko šukių. Šią idėją pavyko įgyvendinti tik todėl, kad kraustant vintažinius žaisliukus vienas jų (laimė ar nelaimė...) sudužo. Šiuolaikiniai kiniški žaislai nebūtų tikę – jie šokinėja ir nesileidžia sudaužomi.
Eglių šakelių į namus nesinešėme: kai čia pat už lango kieme ar netoliese esančiame miškelyje siūbuoja žaliaskarės, užteks pasigrožėti jomis ten.
Dar viena madinga tendencija – kurti kalėdines dekoracijas iš senų knygų. Gal ne visiems priimtina tokia knygos metamorfozė, bet ar labai blogai, kad džiaugsmo suteikia jei ne turinys, tai bent forma?..
Ši knygą-eglutę pasiūlė ir įgyvendino viešnia iš Latvijos Vizma Kasperovica. (Dar ji sukūrė popierinius burbulus, medinius įrankius ir snaiges.) Knygos puslapius pirmiausia reikėjo iškirpti – paliktos tik kelios pagrindinės „šakos“. Tada kiekvienas puslapis lenktas ir klijuotas lipalu ir taip išaugintos šoninės eglutės „šakos“. Gražiai atrodo įmaišyti vos vos kitokio atspalvio puslapiai (atsirado keletas kitų nebereikalingų knygų). Eglutė mums pasirodė tokia įspūdinga, kad pakabinome atskirai, jog niekas neužgožtų.
Kitą stilizuotą eglutę padarėme gerokai lengviau. Jai panaudojome du metrus tinklelio nuo uodų, iš jo susukome kūgį, kraštus atlenkėme. Konstrukcija pasirodė nelabai tvirta, panaši į susmegusią burtininko kepurę, tad į vidų įstatėme susuktą kieto popieriaus lapą. Labiausiai mus nudžiugino radinys vienoje populiarioje parduotuvėje – jį panaudojome eglutei papuošti. Tai raudonos spalvos tinklelis, šeimininkių naudojamas daržovėms sudėti (kartais tokiame fasuojami mandarinai ar kiti vaisiai), jo metras kainavo, rodos, 17 centų. Iš viršaus ant eglutės tinklelį užmovėme, o kur netilpo, karpėme ir klijavome. Ant „šakelių“ priklijavome imbierinių sausainukų, vatos gumuliukų, o smagiausiai, mūsų nuomone, pavyko eglutės viršūnė. Beje, tikriausiai pastebėjote, kad šį tinklelį naudojome ir kitoms kalėdinėms kompozicijoms puošti.
Lininių siūlų kamuoliukai kažkodėl suvynioti taip, kad tiesiog prašosi, jog į juos įstatytume žvakių. Tiesa, be priežiūros tokių žvakidžių ilgam palikti nereikėtų... Kitas žvakes vašku priklijavome prie beržo tošies, kuri atstoja žvakidę.
Paprasta, bet miela idėja – šiek tiek pakeisti vienkartinius šaukštus ir šakutes (tik ne baltus plastikinius, o daug simpatiškesnius medinius, jų prekybos centruose taip pat yra pirkti). O tada jais jau galima dekoruoti lentynėlę, puošti eglutę ar sugalvoti dar ką gudraus. Laikraščio juosteles plėšėme (tiesą sakant, svarbiausia čia ir yra suplėšytas, o ne lygiai sukarpytas popierius), lipalu klijavome prie stalo įrankių, papuošėme skirtingomis juostelėmis, prilipinome dvipuse lipnia juosta prie lentynos. Viskas!
Nors vienas vainikas visada reikalingas, ypač kaimo troboje jis smagiai atrodo, o ir medžiagų pasirinkimas, iš ko pinti, čia tikrai didelis. Pagrindą susukome iš senų žurnalų, ant viršaus skystais klijais pritvirtinome nuo beržinių malkų nulaupytas tošis (gerai, kad malkos buvo senos, tad žievė lengvai atšoko). Su jų spalva labai derėjo tie patys imbieriniai sausainiai – taip visai netyčia atsirado pasikartojantis motyvas.
Ne vieną vakarą teko praleisti iš popieriaus spirale karpant apskritimus ir sukant „rožytes“. Nors gal padarius pirmą dešimtį tokių dekoracijų toliau eitųsi greičiau... „Rožytes“ skystais klijais tvirtinome aplink kamuoliuką, kol išėjo štai tokie burbulai. Mes juos sudėjome į vaisių dubenį, kad šiek tiek atskiestų ryškias spalvas. Ir kad priverstų svečius kilstelėti antakius – o kas čia? Sutikite: jei būtume burbulus sukabinę kur nors ant šviestuvo ar sienos, tokio įspūdžio neliktų. Tinkama vieta net ir originaliems daikčiukams – būtina...
Jei atrodo, kad šventiškumo dar trūksta, net ir prieš pat susirenkant svečiams galima žaibiškai šį bei tą sugalvoti, ypač, jei važiuodami į užmiestį nepamiršite stabtelėti degalinėje ir apsirūpinti pagaliukais kavai maišyti. Snaigės suklijuotos kaip tik iš tokių pagaliukų. Jų viršus pateptas lipalu ir apibertas druska – ši turi būti stambių kristalų, nes tokie gražiai žaižaruoja žvakių (ir ne tik jų) šviesoje. O kad to spindesio būtų dar daugiau, į kiekvienos snaigės centrą patupdėme po „svarovskį“ – stikliuką iš širdžiai mielų, bet sutrūkinėjusių karolių.
Projekto autorės – Rima Milaševičienė, Vizma Kasperovic. Už fotosesijai paskolintus daiktus dėkojame salonams „Dubingiai“ (krėslas, stalas, šviestuvas), „Coockoo Design House“ (kilimas, aksesuarai), „Retroforma“ (pinta kėdutė, aksesuarai), „C & D Style“, „Simple Homes“, „Ornamentum“ (aksesuarai).
Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija
