– Perfekcionizmas – jūsų darbo su gėlėmis bruožas. Į ką pirmiausia atkreipiate dėmesį įėjęs į patalpas?
– Gal nuskambės keistokai, bet man pirmą įspūdį suformuoja ne interjeras, o ten tvyranti atmosfera. Tačiau vėlgi – juk atmosferą sukuria būtent interjeras! Ne veltui daug metų mėgstu viešbutį „Stikliai“ – jo aplinka įsupa į nepakartojamą aurą, kūrybinės mintys čia tiesiog savaime gimsta, provokuoja...
Deja, kitose vietose kartais nuvilia interjero visumos nebuvimas: nėra detalių sandraugos, harmonijos, nors pavieniai daiktai ir gražūs. Labai svarbu visumos dermė ir vientisumas. Kita vertus, gali būti gražu ir, atrodytų, nederantys tarpusavyje daiktai, kurie sudėliojami taip, kad sukurtų savitą nuotaiką ar stilių, prabildami apie savininkus. Bet suderinti nesuderinamus dalykus yra menas. Deja, lietuviškuose viešbučių ar būstų interjeruose beskonybė – dažna viešnia... Tad man idėjos gimsta per emocinį pajautimą, kokį krūvį turi aplinka.
– Iš materijos sukuriate nematomą, bet stipriai jaučiamą kūrinį...
– Taip, savo dabartinio pomėgio nevadinčiau komerciniu – jis apjungia jausmus, mintis, kūrybą. Jaučiuosi gerokai prisidėjęs prie gėlių populiarinimo Lietuvoje. Tegu ir per tas pačias vestuves – gėlių atsiranda vis daugiau, jos pateikiamos vis originaliau, išradingiau. Dabar gėlėms įvairiausiomis progomis tenka labai didelė aplinkos estetikos dalis – seniau to nebuvo. Beje, „Flower Couture by Mantas Petruškevičius“ pavadinimą sieju ir su ypatingų žvakių kūrimu – tai dar viena mano svajonė. Nes visada dekoruodamas fiksuoju gėles su žvakėmis – toks duetas nuostabiai sukuria atmosferos visumą, juk kvepiančios žvakės liepsna ypač sustiprina buduarinės aplinkos pojūtį. O jei renginyje ar pokylyje nėra žvakių, visada gėles siekiu apšviesti identiška žvakių liepsnai šviesa – tą padeda atlikti toršerai, senieji metaliniai, teatriniai prožektoriai, o šviesos diodų šaltumo nemėgstu. Ypatingą dėmesį skiriu gėlių apšvietimui.
– Pinigai lemia skoningą interjerą?
– Šiais laikais žmonės teikia ypatingą svarbą juos supančiai aplinkai. Man asmeniškai interjeras yra tas objektas, kuris sukelia norą būti. Ne itin mėgstu modernųjį stilių, prie širdies – klasikinis, ypač buduarinis stilius, toks kaip, pavyzdžiui, Paryžiaus viešbučio „Costes“. Patinka tamsus, labiau uždaresnis interjeras. Mėgstu būti supamas gražių daiktų, ten, kur daug interjerą formuojančių detalių: šviestuvų, stilingų baldų, aksesuarų. Ir kad būtų daug klostėmis banguojančių, masyvių, ant žemės krentančių užuolaidų. Deja, tokių interjerų Lietuvoje nedaug. Mano galva, ne visada jo stilių lemia turtai.
Atvirkščiai, pastebiu, kad negailint pinigų dažnai sukuriamas beskonis, kičo kupinas interjeras, tad tie pinigai tiesiog būna išmesti į balą. Nemėgstu vadinamosios rusiškos prabangos. Beje, patalpos dydis nelemia gėlių gausos. Aš pats patalpoms dekoruoti Lietuvoje rekomenduoju rinktis kuo daugiau gėlių, ir man jų vis nepakanka ir nepakanka (šypsosi). Aišku, už tą trumpą grožio akimirką įprasta susimokėti. Nemėgstu buitiškumo, visur man norisi matyti bent kiek vadinamojo elegantiško glamūro.
Kita vertus, tikrai prabangaus, akis užburiančio interjero be pinigų nesukursi. Žaviuosi interjero dizainerio Tomo Dixono sukurtais darbais – mačiau, kaip jie atrodo Londone ir kaip interpretuojami Lietuvoje. Neseniai teko apsilankyti senuosiuose Monako karalių rūmuose, kuriuose buvo atviros lankytojams kelios nepaprastai įspūdingos salės – gavau puikią progą pasigrožėt rafinuoto stiliaus autentiška klasika. Pakerėjo aksomo autentiškumas, medžiaginių tapetų naudojimo galimybės ir deriniai.
Lietuvoje labai vertinu istorinius elementus naudojančią dizainerę Neriją Sabaliauskienę. Ji sugeba sukurti buduaro dvasią, suvesti visas detales į vienį, perteikti vyšninės ir kitų klasikinių spalvų prabangą – jos rankose gimsta solidi ir kartu moderni klasika.
– Ką jums, kaip floristui, suteikia kelionės po užsienį?
– Prancūzijoje garsiuose floristikos tęstiniuose kursuose mokiausi ne tiek kompozicijų rišimo meno, kiek spalvų derinimo, gėlių taikymo viešbučių, vestibiulių interjerams: kada ir kokias puokščių konstrukcijas, vazas naudoti ir pan. Dabar madinga viešbučių erdves puošti ne tradicinėmis gėlių puokštėmis – dabar svarbu vazų formos, dydžiai, specialūs gėlėms pritaikyti interjeriniai sprendimai, konstrukcijos ir net baldai, specifiniai metaliniai ir plastikiniai elementai. Kelionės po užsienį stipriai pakeitė mano požiūrį į floristiką. Sakoma, kad Dievas slypi detalėse – jose slypi grožio esmė, iš jų gaunu įkvėpimo.
Pavyzdžiui, iš Paryžiaus parsivežiau ypatingų rožių kompozicijų. Kanuose, dekoruojant vieną gražiausių vilų Žydrajame Krante, mane įkvėpė palmės, tad Lietuvoje taip pat kurį laiką kūriau kompozicijas su įspūdingais palmių lapais. Tailande semdamasis patirties suvokiau, kad jų dekoravimo stilius man per ryškus, per daug chaotiškas ir dirbtinis, net primenantis „barbišką“ įvaizdį. Užtat užbūrė nepaprasto grožio ir spalvų orchidėjos, aplinkos puošybai ten naudojamos nenusakomais kiekiais. O štai Italijoje prie Komo ežero esančiose vilose dažniausiai merkiamos tik kukliosios chrizantemos – deja, lietuviams šios gėlės asocijuojasi tik su laidotuvėmis. Nemėgstu dirbtinai dažytų gėlių, niekada jų nenaudoju...
– Todėl peršasi mintis, kad esate už natūralumą?
– Nevertinu sunarpliotų, priveltų, dirbtinai atrodančių puokščių. Dievinu sodo rožes „David Austin“, jų puokštės atrodo lyg ką tik priskintos prancūziškame sode, išlaiko natūralų kritimą. O ciklamenų žiedų su rasos lašais grožis... Visuose savo darbuose stengiuosi gėles pateikti taip, kad jos žavėtų savo kvapo, formos, lankstumo natūralumu, kad vazos, kokios jos bebūtų, neužgožtų augalų. Patinka natūralios šakos, pumpurai, žiedai. Žiūrėkite, kaip nuostabiai didybės efektą sukuria beržų šakos, jų svyrančias kekes įtaisius virš sėdinčio žmogaus... Atkurtas natūralus gamtos glėbys dovanoja nuostabų jausmą susirinkusiesiems.
Esu už tai, kad žmonės Lietuvoje įprastų daugiau merkti gyvų gėlių namuose – tokia tradicija gyvuoja visame pasaulyje, ji labai papildo interjerus. Vakariečiai puoselėja sodo, kiemo klasiką, o lietuviai šalia namo sukuria tarsi kokį netikrą (nors ir gražų) daiktą, neišlieka gražaus natūralumo. Bet vėlgi – išlaikyti kuriant natūralumą yra menas! Galima būtų naudoti aplink namą daugiau vijoklių augalų , leisti jiems apaugti namus, daugiau auginti sodo rožių, gebenių. Vien tikrasis bijūnų kvapas ką reiškia! Man tokios gražios (važiuodamas per Lietuvą matau) tos pasenusios, paklypusios, nedažytos šimtą metų sodybos su šalia stūksančiu natūraliu sodu, net pelėsių kvapas jose turi savotiško žavesio... Kartais atrodo, kad Lietuvoje sodybų apželdinimas ima priminti Legolendą.
– Kokios interjero puokštės dabar madingos, kas sudaro jos struktūros pagrindą?
– Šiandien vyrauja dvi rūšys. Vieni viešbučiai naudoja itin klasikines prancūziško stiliaus puokštes, merktas į didelius klasikinius antikvaro indus. Kita dalis viešbučių daugiau naudoja modernias kompozicijas netgi klasikiniame interjere, o tą lemia permatomų stiklinių vazų formos, persišviečiantis vanduo ir matomi natūraliai ornamentinę faktūrą formuojantys gėlių kotai – jokių specialių kempinių ir kitų pagalbinių dalykų. Labai populiarus dabar juodas stiklas, tačiau nevengiama ir kitų, taikomų prie interjero spalvų stiklinių vazų. Dabar madingi žydros ir pudros spalvos koloritai. Dažniausiai derinu prie interjero spalvų. Dievinu kalijų tyrumą, magnolijų ir orchidėjų pastelę, hortenzijų ryškumą, be abejo, – ir stambiažiedes rožes „Red Naomi“, burgundiško vyno raudonį.
Prie modernaus interjero tinka modernesnės gėlės: kalijos, protėjos, strelicijų lapai, griežtų formų lapus turintys augalai. Rožės, orchidėjos vietos neras tarp išgrynintų formų. Tačiau nebijokite paieškoti ir išsitraukti iš močiučių spintų senų vazų (tegu ir krištolinių) ir grafinų, senovinių vazonų – juk istoriją turintys daiktai taip pat spinduliuoja tam tikrą energiją, o jei dar juose vietą randa sumerktos gėlės...
– Tai vis dėlto, kaip priversti interjerą „prabilti“?
– Kaip floristas, labai mėgstu erdvėje naudoti kuo daugiau konstrukcijų: kolonas, veidrodinius padėklus, veidrodinių grindų elementus, šviestuvus, sujaukiančius patalpos erdvę, – norėdamas išgauti tokį efektą kabinu gėlių instaliacijas. Man reikalingas teatrališkumas, siekiu, kad erdvė virstų mažu spektakliu, kad aplinka per gėles įgautų temą. Kaip suprati, kokio „spektaklio“ reikia? Man tai pavyksta suvokti tiesiog pabūnant toje aplinkoje, turiu įsijausti į interjero detales ir visumą, ir tik paskui iš ten sukilusių pojūčių gimsta mintys ir idėjos, kuo ir kaip papildyti patalpą.
Ir dar vienas dalykas – niekada nesivadovauju jokiomis mados tendencijomis, naudoju tas pačias prabangias ir laikui nepavaldžių rūšių gėles: orchidėjas, hortenzijas (interjerui suteikia „oho“ įspūdį savo tikromis, natūraliomis ryškiomis spalvomis). Mano didžiausias įkvėpimo šaltinis – išsiskleidusios karališkosios intensyviai kvepiančios lelijos. Mėgstu, kai interjeras pasikeičia ne tik dėl gėlių grožio, bet ir dėl jų skleidžiamos kvapų harmoningos kompozicijos.
– Minite ir orchidėjas, bet juk jos tokios pabodusios – jų yra kabinetuose, virtuvėse ant palangių ir visur kitur, kur reikia ar nereikia...
– Jūs kalbate apie baltąsias orchidėjas phalaenopsis, o aš dažniausiai renkuosi ekskliuzyvinę rūšį „Vanda“, kurių visiškai kitokia struktūra. Įpintos į kompoziciją jos tarp kitų gėlių prabyla visai kitokiomis spalvomis ir formomis.
– Mėgstate eksperimentuoti, ar esate konservatyvus floristas?
– Neslėpsiu, mėgstu eksperimentuoti. Iki šiol nepamirštu kai kurių projektų, kuriems prireikė itin didelio išmoningumo ir energijos. Pavyzdžiui, Kanuose puošdamas vienos ištaigingos vilos baseino zoną turėjau suderinti klasiką su ultramodernu, jo ryškiomis spalvomis ir palmėmis...O štai neseniai teko dekoruoti šventės vietą Nidoje ant jūros kranto – aplinka netikėtai pasiūlė... guboją. Buvo nepaprastas potyris pasinerti į pusę tonos šių nepaprasto grožio ir lengvumo augalų, atkeliavusių iš Ekvadoro. Jas sugalvojau komponuoti su veidrodžiais (skaldytų veidrodžių kolonomis) – išėjo labai įspūdingos, susiliejusios su gamta architektūrinės, laužančios tradicinę erdvę modernios kompozicijos, nepaprastai praturtinusios ir taip gražią pajūrio aplinką: atsispindintis dangus ir jūra tarsi atsidūrė tarp mūsų... Ant pavėsinių lubų kabinau lankus su žvakėmis, tarp kurių buvo įterptos gubojų kekės...
Jei atsirastų poreikis dekoruoti aptrupėjusį dvarą, tikrai rinkčiausi lauko gėles. Taigi, kaip matote, – be vietos patikrinimo, be susigyvenimo su ja nesu kūręs nė vienos kompozicijos. Tik tuomet save visą investuoju, kad ta vieta, padedant gėlėms, virstu visai kitokia. Pats dekoravimas dažniausiai trunka tris dienas, bet pasirengimas – pusmetį. Per tą laiką reikia spėti užsakyti reikiamas vazas ir kitas detales, jas parsisiųsdinti, sukurti vizualizaciją, rasti reikiamų gėlių. Kalbant apie bendradarbiavimą su architektais – ne visada jie mato reikalą skirti dėmesį floristinei daliai. O gaila, nes užsienyje architektūriniai sprendiniai dažnai derinami su galimybe erdves puošti gėlėmis: tam sukuriamos specialios nišos arba parenkami gėlių puošybai tinkami baldai.
– Koks buvo raktinis jūsų posūkio į floristiką momentas?
– Floristikos srityje jaučiuosi save atradęs tikrai ilgam, gal net visam laikui. Nors ir dirbau su gėlėmis nuo 15-os metų, tačiau mėginau save ir kaip mados stilistas ir kaip televizijos laidos „Mados reidas“ vedėjas. Kol vieną kartą filmuodamasis suvokiau, kad tai daryti man nebeįdomu. Mintyse padėkojau šiai patirčiai ir... pakeičiau gyvenimą iš pagrindų.
Esu pagal Zodiaką Avinas, tad ryškūs posūkiai man būdingi. Nors... kiekvienas naujas projektas man – iššūkis: visada labai stresuoju, išgyvenu, nes esu perfekcionistas, visada paskutinius savo idėjos štrichus kontroliuoju pats: man svarbu kiekvienas vazos pasukimo kampas, jos dizainas... Floristinio dekoravimo aksesuarus ir detales dažniausiai naudoju iš Prancūzijos, Olandijos, Londono. Ir, kartą panaudojęs, mėgstu kaupti, niekam neskolinu ir neperparduodu. Be to, ateis laikas, kai pasikuitęs vėl atrasiu vazas, detales ir vėl galėsiu pasinerti į savo aistrą – kurti naujas kompozicijas...
– Ačiū už pokalbį!
„Tomas@Lukas“ ir Lino Dambrausko nuotr.
