– Papasakokite, prašau, kaip gimė mintis psichologiją susieti su interjero kūrimu. Paprastai įsirengdami namus žmonės kreipiasi į architektus, interjero dizainerius, arba patys ieško teorinės informacijos, pavyzdžiui, apie namų funkcionalumą, spalvų derinimo taisykles.
Kodėl kuriant interjerą svarbu įsigilinti ir į psichologinius aspektus, savo vidinius poreikius?
Psichologė Irma Skruibienė: Baigusi klinikinės psichologijos magistro studijas ieškojau srities, į kurią norėčiau gilintis. Kaip tik tuomet su vyru įsikūrėme savo naujuose namuose, tad namų interjero tema buvo aktuali. Pradėjau ieškoti informacijos apie tai, kaip siejasi mus supanti aplinka ir psichologija. Ir atradau. Tai, kas man pasirodė įdomiausia, artimiausia, į ką ir dabar gilinuosi, yra psichologiniai namų kūrimo aspektai, labiausiai susiję su individualia patirtimi, taip pat ir su šeimos, kultūros bei visos žmonijos istorija. Sritį, kurioje dabar dirbu, vadinu namų terapija.
Natūralu, kad kurdami namus gilinamės į praktinius dalykus, namų funkcionalumą, spalvas, ir tai yra išties svarbu. Tačiau namai nėra tik funkcionalumai, mus supančios sienos, langai, baldai ar spalvos, kurios dera tarpusavyje. Namuose mes gyvename, išgyvename, patiriame emocijas, pojūčius, esame santykyje su savimi ir kitais. Visą šių patyrimų puokštę atsinešame ir iš ankstesnių namų, kuriuose gyvenome ar leisdavome laiką, kur jautėmės saugiai. Turime prikaupę daugybę asociacijų, siejančių mus su šiais patyrimais. Jei norime savo namus sukurti tokius, kuriuose mums būtų saugu, jauku, kuriuose galėtume jaustis laisvai būdami savimi, verta šių asociacijų ieškoti ir jas į savo kuriamus namus atsinešti – tiesiogine ar perkeltine prasme. Galbūt kažkam tai galėtų būti iš vaikystės namų atkeliavęs indų servizas, užuolaidų raštai, medinių grindų girgždesys ar švelnus kilimas, o galbūt žaluma, primenanti išbraidytas pievas, gal kavos kvapas ar obuolių pyragas, ragaujamas prie apvalaus stalo, suburiančio visus namiškius buvimui kartu.
Architektė-dizainerė Gitana Valavičiūtė: Psichologiją sieti su namų kūrimu dar nėra praktikos, nes šis mokslas naujas reiškinys. Turėtume klausti žmogaus kas jam yra namai – vizitinė kortelė ar asmenybės buveinė. Pirmuoju atveju labai svarbus geras dizainas, brangūs daiktai, nes tai priemonė pademonstruoti savo socialinį statusą, galią. Interjero psichologija kalba apie asmenybės augimą santykyje su namais.
– Ar savo vidinę namų viziją reikėtų pradėti grynintis dar neįsikūrus būste, o jo ieškant? O jei jau jame įsikūrei, jį įsirengei ir tik tada supratai, kad kažko trūksta, ar verta pradėti gilintis į psichologinius namų kūrimo aspektus? Gal jau per vėlu?
Irma: Manau, kad galima pradėti bet kada, kai tik pajaučiate tam poreikį. Ypač tuomet, jei nežinote, kokių namų norite, nerandate, kaip susikurti tokius namus, kuriuose jaustumėtės jaukiai. O galbūt jau kurį laiką savo dabartiniuose namuose jaučiatės kažkaip ne taip, kažko juose trūksta, bet nežinote, ko? Tuomet labai kviečiu ieškoti atsakymo į klausimą, kas Jums yra namai, į kuriuos iš tiesų norėtumėte sugrįžti. Kaip rodo patirtis, atsakymuose į šį klausimą paprastai yra išties daug psichologijos.
Gitana: Pradėti nuo namų darbų būtų geriau, nes pradžioje svarbu sukurti tinkamą atmosferą. Jei panaudojus medžiagas, apšvietimą ir kitas architektūrines priemones sukuriama tokia aplinka, kurioje žmogus jaučiasi komfortiškai, tuomet viskas gerai: šeimininkai toliau gali kurti namus, kuriuose gali skleistis jausmai, ir tuomet konsultuotis su interjero psichologu nevėlu. Bet jei sukurti namai, kurie primena ledo karalienės rūmus, tuomet detalės, keliančios asociacijas, turės mažiau reikšmės, nes jos nepakeis šaltos aplinkos įtakos.
– Jūs rengiate seminarus namų kūrimo tema. Sakykite, kuo naudingi šie seminarai kuriantiems namus, ką juose galima išsigryninti?
Irma: Seminarų metu kartu su dalyviais kaip tik ir ieškome atsakymų į klausimą, kas kiekvienam iš jų yra namai, kuriuose galėtų jaustis saugiai, jaukiai, kur galėtų būti savimi. Kai kurie jų į seminarą ateina, nes kuriasi naujuose namuose ir nori aiškiau suprasti, kokie jie turėtų būti. Kitiems esamuose namuose kažko trūksta ar kažkas yra ne taip. Dar kiti ateina ieškodami sąsajų tarp namų ir savo vidinio pasaulio.
Seminaro tikslas nėra sukurti konkretų planą, projektą, kaip turėtų atrodyti namai. Jame kiekvienas dėliojasi savų namų viziją, ieško asociacijų, susijusių su jaukiu saugiu buvimu namuose ir galimybių jas persikelti į savo namus. Vieniems susidėlioja labai aiški vizija, su konkrečiomis įgyvendinimo galimybėmis, kiti išsineša pajautimą apie tai, ko nori ieškoti. Tačiau kiekvienąkart seminaro pabaigoje džiaugiuosi matydama atsiradusį dalyvių tvirtumą, kad iš tiesų jie intuityviai žino, jaučia, kokių namų ieško, kaip nori gyventi, tik iki šiol nerado būdų, kaip tai įvardinti, ar trūko tikėjimo, kad šie pajautimai, žinojimai yra tikri. Didžioji dauguma seminaro dalyvių po jo išeina tvirčiau tikėdami savų namų vizija ir atradę daugiau galimybių bei būdų ją įgyvendinti.
– Papasakokite apie judviejų – psichologės ir architektės – bendradarbiavimą. Kaip susikūrė jūsų tandemas? Irma, kokių naujų aspektų architektė įnešė į jūsų kuriamą namų terapijos sistemą, jei ją taip galima pavadinti?
Irma: Su Gitana susipažinome tuomet, kai ji sudalyvavo mano seminare. Į seminarą kviečiau (ir vis dar kviečiu) architektus ir interjero dizainerius. Tikiu ir matau, kad jiems yra įdomu ir vertinga pamatyti, kaip jų kuriami interjerai yra susiję su savomis namų istorijomis. Taip pat jie turi galimybę giliau pajausti, su kokiais klausimais, iššūkiais gali susidurti jų klientai, kuriantys namus, labiau suprasti jų lūkesčius, poreikius.
Su Gitana labai greitai radome bendrą kalbą, sutapo mūsų matymai, supratimai apie namus, apie tai, kas yra svarbu juos kuriant. Gitana turi didelę patirtį ir talentą vizualiai perteikti tai, apie ką aš galiu tik kalbėti ar tik įsivaizduoti, kaip visa tai galėtų atrodyti. Tad darbe su konkrečiu žmogumi, kuriančiu savus namus, mano dalis yra padėti atskleisti psichologinius aspektus, svarbius būtent tam žmogui, o Gitana gali pasiūlyti realias šių aspektų įgyvendinimo galimybes. Dirbdamos kartu galime viena kitą papildyti.
Gitana: Iki mūsų susitikimo ėjome tarytum tą pačia kryptimi. Susipažinusios supratome, kad esame bendramintės. Taip atsirado vizija, kaip akademinės žinios gali įgauti konkretų pavidalą, apsigyventi namuose ir priartėti prie žmogaus.
– Jūs gilinatės į C. G. Jungo analitinę psichologiją. Knygoje „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“ C. G. Jungas aprašo, kaip statė Bokštą Bolingene (Šveicarija), kuris tapo jo vidinio pasaulio atspindžiu ir kuriame jis jautėsi gyvenantis tikriausią savo gyvenimą. Kalbama, kad architektūrine prasme jo namas toli gražu nebuvo pavyzdinis. Kaip manote, ar kuriant namus svarbiausia atliepti savo vidinius poreikius, ar svarbu laikytis ir architektūrinių, dizaino taisyklių ir sprendimų?
Irma: Manau, kad kaip ir visur, svarbu nenueiti į kraštutinumus. Jei atliepdami vidinius poreikius visiškai nepaisysime dizaino taisyklių, galime sukurti erdvę, kurioje nebus jauku ar patogu būti. Visgi kuriant namus į pirmą vietą iškelčiau vidinius poreikius, o tada jau prie jų derinčiau architektūrinius sprendimus.
C. G. Jungo pavyzdys iš tiesų įkvepia kurti namus, kurie atspindėtų vidinį pasaulį. Kita vertus, ir seminaro dalyviams sakau, kad vargu ar kiekvienam iš mūsų reikia tokios siekiamybės. Tai yra pavyzdys, iš kurio galime mokytis į namus pažvelgti kiek kitokiu, gilesniu žvilgsniu.
Gitana: Tai unikalus atvejis, mokslininko eksperimentas, suteikęs mums neįkainuojamų žinių apie tai, koks turi būti asmenybės ir namų santykis. Vis dėlto, jei norime, kad nekilnojamasis turtas turėtų vertę, mums nereikėtų sekti jo pavyzdžiu.
– Kokie aspektai svarbiausi įsirengiant būstą? Funkcionalumas, estetika, ergonomiškumas? Kas būstą paverčia tikrais namais, į kuriuos norisi sugrįžti ir juose būti?
Gitana: Dažnai kyla klausimas: kas svarbiau – grožis ar funkcija? Nuomonių yra įvairių, bet aš pritariu tiems, kurie sako, kad visų pirma funkcija, o po to grožis. Tai labai svarbu, bet ir to nepakanka. Mums su Irma stiprus autoritetas šiuo klausimu yra britų dizainerė Ilse Crawford. Jos teigimu, mes, mūsų kultūros istorija yra tokia, kad mes nebuvome mokomi naudotis pojūčiais. Ji naudoja tokias sąvokas kaip „emocinis dizainas“.
Namus kuriame sau ir savo namiškiams: jie turi atliepti mūsų poreikius, mūsų vizijas, tapti mūsų savasties atspindžiu. O ar reikia įsirengiant būstą galvoti ir apie žmones, kuriuos į juos pakviesime – apie draugus, giminaičius?
Irma: Svarbiausi yra tie žmonės, kurie konkrečiuose namuose gyvens. Tačiau jei reikšminga Jūsų gyvenimo dalis yra bendravimas su draugais ar giminaičiais, ir norite juos dažnai matyti savo namuose, sukurdami bendram buvimui skirtą erdvę, sudarysite tam palankesnes sąlygas. Atrodytų, labai paprasta mintis, tačiau seminarų patirtis rodo, kad kartais apie tokius paprastus dalykus nesusimąstome, pvz., galime vengti kviesti draugus į svečius, nes nėra vietos, kur visiems susėsti. Ir tai nebūtinai reiškia, kad reikia didesnio būsto, kuriame būtų daugiau erdvės. Galbūt ir turimame mažame tilptų didesnė sofa ar kilimas su ant jo išdėstytomis pagalvėlėmis. Šiuo atveju svarbus ne tiek pats daiktas, kiek tai, ką jo pagalba galime įgyvendinti.
Gitana: Lietuvoje įsigalėjusi teatro kultūra, nes mus labai stipriai paveikė barokas. Gerai žinomas faktas, kad namai įrenginėjami siekiant sukurti stiprų pirminį įspūdį draugams ir giminaičiams. Sunku atsispirti tokiai pagundai, bet sveikas protas sako, kad protingiau kurti sau namus, o ne bažnyčią. Svarbu nesiblaškyti ir susikoncentruoti į savo poreikius.
– Kas apskritai yra namai? Ar tai sienomis apibrėžta erdvė, kuri suteikia mums prieglobstį, apsaugo nuo vėjo, lietaus ir šalčio, kurioje miegame ir valgome, bendraujame? Ar namų jausmui svarbi išorinė aplinka – tai, kas namus supa. Net jei tai ne namas kaime, o butas mieste, ar namų jausmui svarbus vaizdas pro langą?
Irma: Namų sąvoka yra išties labai plati. Namai gali būti ir sienomis apibrėžta erdvė, ir juos supranti aplinka. Namai gali būti ir gimtoji šalis, kažkam galbūt ir visas pasaulis, jei keliauja su kuprine ant pečių. Kaip jau minėjau, galime matyti namus ir kaip mūsų vidinio pasaulio atspindį.
O namų aplinka, manau, yra svarbi. Žmogui, kuris nuo vaikystės gyveno pasuptas blokinių namų, galbūt labiau tiks tokia apsuptis ir šiandien. Kita vertus, jei dalis vaikystės buvo praleista kaime, miškų ir pievų apsupty, žaluma už lango tikriausia bus taip pat svarbi. Ir tiesa ta, kad nuo gamtos poreikio turbūt nė vienas nepabėgsime. Žmonija ne visiškoje gamtos apsuptyje gyvena dar labai trumpai, tad jos mums tikrai reikia.
Gitana: Kas yra namai – labai plati tema. Jei trumpai, tinkamiausias namų įvaizdis man yra sodas su savo ypatinga aura. Kurdama interjerą aš raginu naudoti tokias dizaino priemones, kurios leistų sukurti vienokią ar kitokią gamtos interpretaciją. Tokia yra lietuvių etnokultūros tradicija. Aplinkos psichologijos mokslininkai turi nemažai įrodymų, liudijančių apie žmogaus būtinybę išlaikyti ryšį su gamta. Taigi išorinė aplinka arba vaizdas pro langą yra svarbus veiksnys, kuris gali sustiprinti pojūčius, tačiau kur kas svarbiau turėti tinkamą filosofinį požiūrį į pasaulį, kuris yra už mūsų namų sienų. Psichoterapeutas Johnas Hillas pabrėžia mitą, kaip labai svarbų veiksnį, suteikiantį stiprybės. Pavyzdžiui, pro langą matome puikų kraštovaizdžio dizainą. Žmogus su mitologine pasaulėžiūra matys ne tik žmogaus rankų darbą, bet ir Dievo sukurtą pasaulį, Kūriniją. Mūsų genijui M. K. Čiurlioniui rūpėjo mitologiniai klausimai, kuriuos jis įkūnijo cikle „Pasaulio sutvėrimas“. Jis mums siuntė labai svarbią žinią.
– Kodėl kuriant dabartinius namus svarbūs vaikystės namai, mūsų sukaupti prisiminimai ir patirtys? Ar namų kūrimas gali būti terapija, padedanti suprasti save?
Irma: Jungiškosios krypties analitikas Johnas Hillas knygoje „At Home in the World“ rašo apie tai, kad vaikystės namai, santykiai juose yra labai svarbus pagrindas ateities namų, taip pat ir vidinio jų atspindžio kūrimui. Kurdami namus visų pirma ieškome saugumo jausmo, kurį dažniausiai atsinešame iš pirmųjų namų, taip pat ir iš mums svarbių vietų, kuriose leisdavome laiką vaikystėje.
Dar viena mano mėgiama autorė Clare Cooper Marcus rašo apie tai, kad visiems vaikams yra būdinga susikurti „namus-ne-namuose“ – vietą, kurioje jie mokosi būti atskirai nuo tėvų, kur gali skleistis jų individualumas. Vaikus daug mažiau varžo socialinės normos, aplinkos lūkesčiai, jie jaučiasi laisvesni būti taip, kaip norisi būti. Tad prisiminimai apie mums svarbias vaikystės vietas, kurios siejasi su saugumo jausmu, taip pat ir su galimybe jaustis laisvai būnant savimi, gali padėti geriau save pažinti, suprasti. Taip pat ir geriau suprasti tai, kokia aplinka galėtų atliepti buvimo namuose jausmą.
Namų terapijos simboliu pasirinkau kriauklės vaizdinį. Filosofo Gastono Bachelard‘o žodžiais, kriauklė yra namai, kuriuos gyvybė sukuria iš vidaus. Per šią metaforą kviečiu namų viziją kurti atsiremiant visų pirma į savo vidinį pasaulį, o jau tada ieškoti išorinių šios vizijos įgyvendinimo būdų.
– Ar namų kūrimas yra vien tik individualus dalykas, priklausantis nuo mūsų asmeninių patirčių ir išgyvenimų, o gal yra ir universalių, visiems žmonėms būdingų dalykų, kurių mes intuityviai ieškome ar siekiame, įsirengdami namus?
Irma: Pasak J. Hillo, ankstyvoji patirtis šiuolaikiniam žmogui yra dar svarbesnė, nei buvo mūsų protėviams. Mes esame praradę mitą, tradiciją, ritualą, kurie anksčiau buvo namų, savo šaknų pajautimo, priklausymo bendruomenei pagrindas. Kaip jau minėjau, kurdami namus turbūt visų pirma ieškome bazinio saugumo, kurį patyrėme būdami tėvų, globėjų rankose. Tačiau kas tada, jei vaikystės namuose saugumo nebuvo ar buvo mažai? Iš seminaruose iškilusių patirčių matau, kad saugumą, meilę, emocinį atliepimą patyrusiems seminaro dalyviams namai dažniau asocijuojasi su santykiais juose, su emocine atmosfera. Ir tada aplinka yra mažiau svarbi, ar lengviau yra atrasti, kokios jos reikia. Kai ankstyvoji patirtis labiau siejasi su nesaugumo, apleistumo išgyvenimu, tuomet namų jausmo kūrimui svarbesnė tampa simbolika, susijusi su tradicija, mitu, kultūra.
Kaip pavyzdys galėtų būti namų židinys, kurio simbolika siekia pirmykščius laikus, kada mūsų protėviai susirinkdavo prie laužo pasišildyti, pasisotinti, apsisaugoti nuo tykančių pavojų ir, svarbiausia, būti kartu. Dabar namų židiniu simboliškai dažnai tampa stalas, aplink kurį susiburia visa šeima ar draugai. Namų jausmui patirti gali užtekti tiesiog buvimo kartu. Bet jei iš ankstyvųjų namų per santykį sukauptų resursų yra mažiau, realus židinys namuose gali tapti svarbiu saugaus buvimo namuose simboliu. Čia jau galime kalbėti ne tik apie individualius ramsčius, bet taip pat ir apie resursus, kuriuos galime pasitelkti per kultūrinę ir visos žmonijos patirtį. Jungistinė psichologija bene labiausiai tuo man ir patinka, kad joje yra labai daug galimybių resursų paieškoms. Atramų galime ieškoti ne tik individualioje patirtyje, bet ir kultūros bei visos žmonijos istorijoje.
Gitana: Aš manau, kad universaliuose pasirinkimuose painiavos yra kur kas daugiau nei aiškumo. Kai pasižiūri atidžiau, labai aiškiai matyti, kad kai kurias madingas klišes suformavo siekis paspartinti pardavimo procesą, o ne sąžiningas ir jautrus požiūris į namų kūrimą. Dar nepamirškime, kad mūsų pasirinkimus lemia mados, stiliai, kurie formuojasi nebūtinai žmogui draugiškos filosofijos pagrindu. Todėl manau, kad jei ieškome tiesos ir nuoširdumo, tai būtent mokslininkai gali padėti atskleisti tiesas, kurios ypač miesto gyventojams darosi gyvybiškai svarbios.
