Klausimas ne „ar“, o „kada“
Tiesa, Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) vadovas Valius Serbenta atkreipė dėmesį, kad 3% paskola, kurią galima gauti į modernizavimo projektą įtraukus papildomus darbus, irgi vadintina parama. Iki 40% siekiančią paramą šiandien galima gauti stogui, durims, sienoms, langams, liftams, karšto vandens vamzdynams ir visai šildymo sistemai – nuo radiatorių iki šilumos punktų – modernizuoti. Inžinerinėms sistemoms – šalto vandens vamzdynų, kondicionavimo, elektros įrangos, lietaus nuotekų ir pan. – atnaujinti galima gauti minėtą 3% paskolą.
Energetikos ir termoinžinerijos technologijos mokslų daktaras, daugiabučių namų modernizacijos ekspertas Ramūnas Gatautis neabejoja, kad modernizacija turėtų būti laikomas kapitalinis viso namo remontas.
„Šiltinimas yra tik priedas prie visų kitų darbų. Būtina kapitališkai sutvarkyti ir pastato konstruktyvą, ir visas inžinerines sistemas. Renovuoti namus netvarkant inžinerinių sistemų – tai lyg perdažyti seno žigulio šonus ir tikėtis, kad jis ilgai važiuos. Jeigu numatyta, kad iki kapitalinio remonto namas gali būti eksploatuojamas 25–30 metų, po tiek laiko ir reikia tai daryti. O, tarkime, Kauno daugiabučių namų amžiaus vidurkis yra 44 metai. Nematau alternatyvos renovacijai. Namų bendrijų nariams sakau, kad klausimas yra ne „ar jūs renovuosite“, o „kada tai pagaliau padarysite, kaip kokybiškai tai įgyvendinsite ir kiek gausite valdiškos paramos“, – sakė R. Gatautis. Specialisto skaičiavimu, visi papildomi darbai tvarkant inžinerines sistemas daugiabučio dėžutėje įprastai neviršija 20 % viso projekto vertės.
Prioritetas – energinio efektyvumo didinimas
Skeptikai kalba, kad dalinis – toks, kokį šiandien remia valstybė, daugiabučių modernizavimas gali reikšti, kad naujo modernizavimo jam reikės dar nebaigus mokėti pirmajam paimtos paskolos. O kiek daugiabučio gyvenimą pailgintų kompleksiškas, visapusiškas atnaujinimas? R. Gatautis patikino, kad tai jam leistų sėkmingai tarnauti kitus 25 metus. V. Serbenta atsakė klausimu: „O ką laikysime visapusišku atnaujinimu? Juk, pavyzdžiui, vokiečiai renovuodami daugiabučius namus net pertvaras griovė, erdves didino. Diskusija, kas yra tikra modernizacija, galėtų būti plati. O mes Lietuvoje bent jau šiame etape, įsivaizduoju, daugiau orientuosimės į energinio efektyvumo didinimą, nes tai yra socialiai jautriausia, pirmaeilė dalis. Ir neabejoju, kad aprengdami pastatą nauju apdaru, užsandarindami, apsaugodami nuo vandens ir šalčio patekimo į vis blogėjančias betonines ar plytų konstrukcijas jį užkonservuojame ilgam gyvenimui.“
R. Gatautis pastatų modernizavimo etapais nesupranta: „Tai trumparegiška – pusiniai sprendimai labai brangiai kainuoja ateityje. Nenoras elementariai skaičiuoti ir atsikalbinėjimas „gyventojai neturi pinigų“ reiškia, kad daugiabučių modernizacija Lietuvoje bus daug brangesnė, negu galėtų būti, ir už tai turės susimokėti ne kas kitas, o tų pačių namų gyventojai.
Kodėl nenorime mokytis iš svetimų klaidų?
Pavyzdys, anot R. Gataučio, nacionalinė bėda – langų angokraščiai. Didžioji dalis Lietuvos gyventojų plastikinius langus susidėjo nelaukdami, kol bus modernizuojamas visas namas. Užtat dabar apšiltinant namus laukia sunkus apsisprendimas – ar šiltinti angokraščius ir montuoti naujus langus siauresniais rėmais, ar palikti kelerių metų senumo langus ir nešiltinti angokraščių (tai gresia šalčio tilteliu, peršalusios sienos rasojimu ir pelėsiu). „Pirmu atveju tenka išmesti dar gerus langus, antru – laukia šalčio skylės modernizuoto namo sienose. Tad tie, kurie tvirtina, kad dabar svarbu tik užvilkti kailinius namui, turi iškart atsakingai pasakyti – kas, kada, kokiomis organizacinėmis ir paramos schemomis užtikrins daugiabučių namų inžinerinių sistemų modernizaciją“, – ragino daugiabučių namų modernizacijos ekspertas.
BETA direktorius V. Serbenta tepabrėžė, kad inžinerinės įrangos atnaujinimas vis dažniau numatomas modernizacijos projektuose – gyventojai pageidauja pasikeisti ir šalto bei karšto vandens vamzdynus, pasirūpina sutvarkyti elektros įrangą.
„Ir tikrai reikėtų daryti kuo daugiau – jei jau ryžtamės statybininkų invazijai į mūsų namą, darykime viską rimtai. Žinoma, tai kainuos šiek tiek daugiau, negu sutaupysime energijos investicijų grąžai, užtat turėsime padorų namą. Ir jo ilgaamžiškumas bus visai kitas“, – pripažino V. Serbenta.
Be teisės kvėpuoti?
Sprendimo vienai pirmųjų Lietuvoje išryškėjusių daugiabučių renovacijos problemų – nepakankamo užsandarintų namų vėdinimo keliamoms komplikacijoms – BETA direktorius neturi. „Gal pasirodysiu pesimistas, bet pasakysiu, kad vargu ar artimiausioje ateityje Lietuvoje turėsime atnaujintą daugiabutį su rekuperacine sistema, – kalbėjo V. Serbenta. – Nors Vakarų Europos valstybėse, pavyzdžiui, Austrijoje, tokie projektai, kur pastatas po atnaujinimo nepasiekia mažai energiją naudojančių pastatų standartų, nė neremiami. O be rekuperacinės sistemos pasiekti tokius standartus neįmanoma. Bet mums tai – brangi investicija. Komfortą ir sveikatą žmonės įprastai perka, kai turi pinigų.“
BETA vadovas gina šiandien Lietuvoje rastą išeitį – apšiltinant sienas ir keičiant langus keliamą reikalavimą atnaujinti, tiksliau – išvalyti, natūralią, bet per dešimtis namo eksploatavimo metų dažniausiai užsikemšančią ir nebefunkcionuojančią daugiabučių vėdinimo sistemą. Pasak V. Serbentos, to turėtų pakakti.
R. Gatautis paprieštaravo – vėdinimo kanalų išvalymas yra būtinas, bet tai tik pusė darbo, kuris nieko vertas be kitos pusės – oro pritekėjimo užtikrinimo. Pristatydamas daugiabučių modernizavimo priemones savininkams jis siūlo tik tokias alternatyvas: arba statyti naujus langus su specialiomis grotelėmis orui į patalpą pritekėti, arba gręžti sienas ir montuoti specialias sklendes su difuzoriais. Trečio varianto – netvarkyti vėdinimo – tiesiog nėra.
„Užsidėkite ant galvos polietileninį maišelį ir pabandykite pakvėpuoti. Bus aiškiau, kas laukia“, – juokaudamas siūlo Lietuvos santechnikų asociacijos vadovas Juozas Marčiulaitis tiems, kurie gal nė neįsivaizduoja, koks yra gyvenimas tikrai sandariame name. Ir siūlo nepuoselėti vilčių, kad problemas galima išspręsti tiesiog atidarant langus. J. Marčiulaitis sutiko – daugiabučiuose namuose įdiegti tokią vėdinimo sistemą kaip rekuperacinė išties nėra paprasta.
„Būtų tobula, jeigu ant stogų pastatytume rekuperatorius ir į kiekvieną butą suvedžiotume ortakius, bet tokių investicijų nebus, tad ieškokime taupesnių išeičių, – sakė Lietuvos santechnikų asociacijos vadovas. – Pavyzdžiui, prancūzai po karo, kai pradėjus renovuoti namus ir stokojant pinigų kilo tų pačių drėgmės ir pelėsio problemų, nusprendė įrengti orlaides. Juk yra sistemų, kur orlaidės pačios atsidaro, kai drėgmės patalpose yra per daug. Tokios įrangos sąnaudos sąlygiškai nėra didelės, o oro judėjimas ir žmonių gyvenimo kokybės klausimai išsprendžiami. O mes nedarome nieko – patys save pasmerkiame problemoms.“
Inžinerinės sistemos nesibaigia namo sienomis
R. Gatautis atkreipė dėmesį į dar vieną kompleksiško modernizavimo aspektą – būtinybę tvarkyti ne tik namo dėžutę. „Namo sistemos nesibaigia išorinėmis sienomis, pastatą prižiūrintys inžineriniai tinklai (šilumos, vandens, elektros, dujų etc.) juk irgi yra sudėtinė sistemos dalis. Ir jeigu namui yra 40 metų, tai panašaus amžiaus ir vamzdynai, kabeliai. Tad kapitališkai reikia tvarkyti visą kvartalą: ir pastatus, ir požeminius inžinerinius tinklus, ir kiemų aplinką. Tada keliasdešimčiai metų problema bus išspręsta“, – kalbėjo specialistas, nemažai prisidėjęs prie planų Kauną renovuoti kvartalais kūrimo, tiesa, tebelaukiantis jų realizavimo. Inžinerinių tinklų savininkams – vandentiekininkams, dujininkams, elektrikams, šilumininkams – galimybė planingai daugiabučių modernizavimo darbų metu atnaujinti nusidėvėjusius tinklus yra patraukli, patikino R. Gatautis. Tada lieka planuoti trečią etapą – namo aplinkos tvarkymą, kuris kol kas dažniausiai irgi atidedamas neapibrėžtai ateičiai.
Kol šalies valdžia ir toliau nenori nei girdėti, nei skatinti ką nors daugiau nei sienų šiltinimas ir šildymo sistemų modernizavimas, darbų apimtys ir toliau daugiausia priklauso nuo namų bendrijų pirmininkų ir rangovų požiūrio bei entuziazmo. „Čia jau kaip kam pasisekė, – komentavo R. Gatautis. – Jeigu bendrijos pirmininkas – statybininkas, tai jis paprastai supranta, kad reikia tvarkyti viską. Išties labiausiai ir trūksta, kad kas nors namo dalininkams ramiai, profesionaliai, kokybiškai išdėstytų būtent jų daugiabučio modernizavimo galimybes, vieno ar kito pasirinkimo techninius, finansinius, gyvenimo kokybės padarinius. Vien minimalistinis kailinukų apvilkimas nuo senatvės jau byrantiems daugiabučiams pridarys ilgalaikių sunkiai sprendžiamų nacionalinio masto bėdų. Čia kaip sprendimas apendicito ištiktus ligonius įsupti į šiltą antklodę ir tikėtis, kad to pakaks.“
