Sodybą statė pelkėtoje vietovėje
Į 40 arų sklypą jauna šeima su mažais vaikais atsikraustė prieš keturiasdešimt metų. Ūkį šeimininkai įkūrė gana pelkėtoje žemėje. Čia telkšojo didelės seklios balos, augo krūmynai. Įsikurdami teritoriją sutvarkė, tačiau pelkingi plotai liko. Aplink juos kelis dešimtmečius ganydavosi šeimininkų karvės.
Sodybos grožiu rūpintasi visą laiką: sodinti gėlynai, puoselėtas namas ir kruopščiai pjauta žolė. Bėgant metams aplinka labiau ėmė rūpintis su tėvais gyventi likusi dukra ir jos šeima. Ji pamažu ėmė mažinti gėlynų plotus, sodinti daugiau daugiamečių ir gana nelepius augalus. Moteris prisipažino, kad sodybai lieka nedaug laiko – savaitgaliai ir vakarai. Todėl ieškojo aukso vidurio – kad ir sodyba būtų graži, ir priežiūra nereikalautų per daug laiko.
Prieš septynerius metus geriant ryte kavą ji garsiai pasvajojo, kad pro virtuvės langą matytųsi ne pelkė ir karvės, bet gražus parkas. Ši mintis patiko ir sodybos savininkams – moters tėvams. Vienintelis prašymas buvo, kad būtų pasodintas bent vienas beržas.
Parke – reti medžiai
Šiandien parkas užima daugiau nei pusę sodybos ploto ir galima pamatyti net kelias retas beržų ir eglių rūšis. Čia taip pat gausu kitų Lietuvoje retai sutinkamų medžių: ginkmedis, tulpmedis, sakuros, raudonasis beržas, puošmedis, raudonasis klevas. Tačiau vietos rado ir seni medžiai. Vienas jų – didelis kaštonas. Deja, prieš du metus praūžusi audra medį kiek aplaužė.
Parko sumanytojai pats gražiausias – tulpmedis. Pasak jos, nors augančių medžių pavadinimai skamba gana egzotiškai, tačiau kuo puikiausiai ištveria lietuvišką klimatą. Medeliai gali skursti nebent pirmuosius metus. Tačiau dažniausiai antraisiais atsigauna ir didesnio rūpesčio nereikalauja.
Pelkių balos paverstos miniatiūriniais dekoratyviniais tvenkiniais. Įrengtas alpinariumas. Šeimininkai džiaugiasi, kad labai dažnai sulaukia komplimentų dėl išpuoselėtos sodybos, o prašalaičiai kartais net sulėtina žingsnį žiūrėdami į sutvarkytą jauną parką.
