Daugybėje pasaulio kampelių galima rasti bažnyčiose įkurtų koncertų bei parodų salių, bibliotekų, knygynų, muziejų, restoranų, kavinių net ir naktinių ar sporto klubų. Lietuvoje kol kas turime nedaug tokių naujam gyvenimui prikeltų sakralinių pastatų pavyzdžių. Žinomiausi jų – Šv. Kotrynos ir Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios sostinėje. Pirmoji nepriklausomybės laikotarpiu kompleksiškai restauruota ir 2006 m. savivaldybės nutarimu buvo perduota Vilniaus mokytojų namams. Tuomet pagrindinė bažnyčios erdvė ir buvo pritaikyta koncertinei veiklai. Šv. Kotrynos bažnyčia tapo vilniečių ir miesto svečių mėgstama muzikinės kultūros erdve ir iki šiol yra viena populiariausių muzikinių renginių vietų.
Antroji dar nuo 1968 m., beveik 40 metų, sėkmingai veikė kaip architektūros muziejus. Deja, 2006 m., vykdant Kultūros paveldo centro, kuriam tuo metu Architektūros muziejus buvo pavaldus, reorganizaciją, jis buvo uždarytas. Vis dėlto šiandien tiek Vilniuje, tiek kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tiek ir provincijos gyvenvietėse vis dar aktuali apleistų ir nenaudojamų bažnyčių, kurios sovietiniais metais dažniausiai būdavo paverčiamos paprasčiausiais sandėliais, problema. Be abejonių, religinių objektų prikėlimas naujam gyvenimui yra sudėtingas procesas – tiek kaip iššūkis architektams bei kultūros paveldo specialistams, tiek kaip etikos klausimas mūsų katalikiškoje šalyje.
Šiais metais kultūros nakties „Tebūnie naktis“ metu Savičiaus gatvėje esanti Šv. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia tapo meno „sandėliu“. Gaila, bet tik vienai nakčiai į miesto gyvenimą buvo gražintas sovietmečiu daržovių saugykla paverstas, o dabar apleistas Vilniaus vėlyvojo baroko perlas. Trijuose bažnyčios aukštuose vyko parodos, spektakliai, performansai, koncertai, kino peržiūros. Galbūt Vilniaus senamiesčio širdyje reikėtų nuolatinės erdvės meninei kūrybai eksponuoti? Ar galėtų ja tapti Šv. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia?
Pasidairę po užsienį jau matome ir naujoviško požiūrio į sakralinių pastatų konvertavimą apraiškų. Net didžiuliai buvusieji tikėjimo apeigų pastatai atnaujinami konvertuojant juos į gyvenamosios paskirties objektus.
Pasirinkimas paversti maldos namus gyvenamąja vieta, sprendimas pritaikyti juos buitiniam gyvenimui yra subjektyvus ir kompleksiškas pasirinkimas. Šiame straipsnyje nėra bandymų spręsti tokių klausimų, tačiau norisi skaitytojui pristatyti vieną iš sėkmingų ir intriguojančių bažnytinio pastato konvertavimo į gyvenamąją erdvę projektų, kuris daugumos miestiečių nuostabai buvo įgyvendintas istoriniame Olandijos mieste Utrechte, įgijusiame miesto statusą dar 1122 metais.
Nuostabi, nors ir visai nedidelė vienuolynui priklausiusi Šv. Gregorijaus namų koplyčia Olandijoje buvo pastatyta Utrechte dar 1870 m. nežinomo to laiko architekto. Anot miesto gyventojų, ji turėjo gana ilgą ir margą istoriją. Deja, nuo pat 1991 m. ši koplyčia jau nebuvo naudojama pagal savo religinę paskirtį. Iš pradžių joje buvo bandoma įkurti antikvarinių baldų saloną, o vėliau – paversti maža koncertų sale. Pagaliau 2007 m. „Zecc Architecten BV“ architektų grupė savo išskirtiniu projektu šį objektą pavertė jaukia ir visiškai modernia privačia rezidencija. Drąsų olandų projektą reikėtų analizuoti kaip itin vykusį bandymą rekonceptualizuoti kulto pastatą ir prikelti jį kitokios, nei turėjo iš pat pradžių, paskirties naujam gyvenimui. Architektai labai atsargiai pasielgė, kai siekdami šiuolaikiškumo išraiškos sugebėjo iš senoviškų tradicinių erdvių neištrinti praeities reliktų. Atvirkščiai, jie su didžiausia pagarba, bet kartu ir žaismingai juos inkorporavo į modernų, „bauhaus“ stiliaus įkvėptą, vitališkumu dvelkiantį ir originalų gyvenamųjų erdvių bei jose įkomponuotų zonų interjerą.
Daugumą autentiškų, unikalių detalių, būdingų religinei erdvei, projektuotojai paliko, tačiau suteikė joms naują ir aktualią šiandienos patogiam gyvenimui svarbią prasmę. Nors išsaugoti religiniai dekoro elementai, piliastrai, arkos, skliautai, vargonai tarsi iki šiol pasakoja kultinę pastato istoriją, bet vizualiai vertinant, tuo pat metu harmoningai perauga į dabartinį, pilną naujos įrangos modernų interjerą. Senosios erdvės kartu su funkciškai daugiasluoksniu interjeru praplečia gyvenamosios erdvės organizavimo galimybes. Tai, kad „gyvenamoji bažnyčia“ yra įsikūrusi miesto centre, šalia restoranų, barų ir kitų Utrechto traukos centrų bei daug objektų, skirtų poilsiui ir laisvalaikio veikloms, daro šią rezidenciją net itin viliojančia ją išsinuomoti kad ir trumpam laikotarpiui.
Architektų išsaugoti vidinis balkonas ir vargonai atliko vieną pagrindinių vaidmenų, kuriant centrinės pastato dalies interjerą. Projektuotojai kompoziciškai atskyrė skirtingos paskirties gyvenamąsias erdves: bendrą gyvenamąją zoną ir virtuvę bei suplanuotą šalia jos sandėliavimo patalpą pirmame aukšte ir darbui skirtą zoną vidinio balkono dalyje bei miegamąjį kambarį antrame aukšte.
Lakoniškos geometrinės vargonų formos kontrastuoja su originaliomis, peraugančiomis viršuje į skliautus aptakių linijų bažnyčios sienomis. Nors vargonų spalva palaiko šviesų koplyčios interjero charakterį, jiems antrina ir iš stoglangių sklindanti gausi šviesa. Beje, čia įrengti šiuolaikiški stoglangiai su lietaus jutikliais ir nuotoliniu būdu valdomomis naktinėmis užuolaidomis.
Bendros gyvenamosios zonos aukštis siekia net 8 m, bet visame erdvės suplanavime neatrodo per didelis – atvirkščiai pastato viduje labai stiprus jaukumo pojūtis. Pro juos sklindanti dienos šviesa erdvę papildo visiškai baltą sienų dekorą. Kadangi koplyčioje trūko langų, architektai papildė sienas moderniais abstraktaus dizaino vitražais. Vitražai interpretuoja olandų tapytojo Pieto Mondriano paveikslus ir kartu atiduoda duoklę originaliems seniesiems koplyčios langams, kuriuos 1922 m. buvo įstatęs Utrechto stiklius Henriko Kockenas. Naujieji vitražai perrašo religinę vietos istoriją estetine šviesos ir spalvų kalba. Šviesioje baltoje erdvėje ryškiai suskamba jų skleidžiamos spalvos, o akių lygyje esantys langai priartina koplyčios vidaus erdvę prie miesto išorinio gyvenimo.
Išlikę senovę menantys elementai panaudoti derinant juos interjere su moderniais interjero akcentais. Taip architektams pavyko sukurti intriguojančią įtampą tarp senosios ir naujosios koplyčios paskirties. Kai kurie originalūs baldai yra restauruoti ir tinka naudoti naujajame pastato funkcijos kontekste. Pavyzdžiui, bažnytiniai suolai puikiai funkcionuoja valgomojo zonoje, kur stovi net iš jų pagamintas stalas. O štai tamsaus kolorito ir modernių formų miegamasis bei vonios kambarys, įrengti koplyčios priestate, kontrastuoja su bendru šviesiu interjeru.
Nepaliktas be dėmesio ir kasdienio gyvenimo koplyčioje šiuolaikinio komforto galimybių klausimas. Šaltesniu oru gyventojams jaukią namų šilumą skleidžia šildomosios grindys, o erdviame miegamajame kambaryje su čia pat pastatyta vonia puikią savijautą užtikrina integruota oro kondicionavimo sistema. Nereikia laukti eilės ir į dušo kambarį, kuriame numatytos puikiausios sąlygos vandens malonumais tenkintis keliems asmenims tuo pačiu metu. Virtuvėje visa įranga šiuolaikiška ir patogi – įrengtas 3,6 m ilgio maisto gaminimo baras su integruota modernia buitine technika. Be viso to, vasarą čia gyvenimu galima mėgautis ir ant stogo pietinėje pusėje įrengtoje 35 m2 ploto terasoje, pavyzdžiui, siurbčiojant kavą jausti istorinio miesto šiuolaikinį pulsą.
ARCHITEKTAI: Rolfas Brugginkas, Marnixas van der Meeras („Zecc Architecten BV“, Nyderlandai)
PROJEKTO BENDRAAUTORIAI: René de Korte’as, Marcas Brummelhuisas, Thijsas Toxopeusas
NUOTRAUKOS: „Cornbread Works“
APŠVIETIMAS: „Springers Utrecht“
VIETA: Utrechto miestas, Nyderlandai
BENDRAS PLOTAS: 250 m²
TŪRIS: 1 600 m3
RANGOVAS: „Thesis Bouw Nieuwegein“
