Kedras (Cedrus) – nuostabaus grožio ir įspūdingo dydžio medis, pasižymintis žaliais arba sidabriškais ir gan švelniais spygliais. Tokį gražuolį, jei tik turėtų pakankamai vietos, daugelis sodininkų norėtų matyti savo kieme. Deja, kedrai Lietuvoje neauga, jiems pas mus per šalta arba per mažai sniego žiemą. Jeigu ir pasisodinsite kedrą, kad ir kaip jį per žiemą dangstysite ar puoselėsite, po metų ar kelerių varganos vegetacijos jis vis tiek iškeliaus į augalų rojų. Tiesa, mūsų pajūryje klimatas kiek švelnesnis, tad ten yra didesnė tikimybė užsiauginti nedidelį kedrą. O didelius ir išlakius medžius galima pamatyti, keliaujant po Europos šalis, kur žiemos švelnesnės, tai Prancūzijoje, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje ar kt.
Kedrų yra keturios rūšys, tai himalajinis, atlasinis, libaninis ir trumpaspyglis. Jie tarpusavyje gan panašūs, vienų spygliai žalesni, kitų sidabriškesni, o puošnūs kankorėžiai visų būna kiaušinio formos ir dydžio. Kankorėžiuose rudenį sunoksta nedidelės ir nevalgomos sėklos, kurias per visą žiemą aižo paukščiai. Himalajinis (C. deodara), žinoma, yra kilęs iš Himalajų, kur garbinamas kaip šventas medis; tai Pakistano nacionalinis medis. Atlasinis kedras (C. atlantica) kilęs iš Atlaso kalnų Afrikoje, jo mediena labai vertinama, o išgaunamas eterinis aliejus plačiai naudojamas gydymo tikslais bei kosmetikoje. Libaninis kedras (C. libani) natūraliai auga ne tik Libane, bet ir kitose kalnuotose Viduržemio jūros pakrantės šalyse; šis medis – Libano nacionalinis medis; dar manoma, kad išmintingasis karalius Saliamonas iš šių kedrų pastatė garsiąją šventyklą Jeruzalėje. Na, o trumpaspyglis kedras (Cedrus brevifolia) savaime auga tik Kipro kalnuose.
O štai skirtingai nei kedrai, valgomus kedro riešutėlius sunokinančios pušys Lietuvoje auga visai neblogai, jų būna keletas rūšių, tad jas ir pristatome.
KEDRINĖ PUŠIS (Pinus cembra) savaime auga Alpių, Karpatų ir Tatrų kalnuose. Tai ir mūsų kaimynų lenkų savaiminis medis. Nors šios pušys gali išgyventi net iki 1000 metų, bet taip būna retai, dažniau jos pasiekia kelių šimtų metų amžių. Jos auga lėtai, gali užaugti ir iki 25–35 m aukščio, bet Lietuvoje daugiau 20 m paprastai nepasiekia. Mūsų krašte sunkokai pritampa, gal kad joms per šalta ar kad trūksta kalnų aplinkos, bet yra nemažai pavienių medžių, puikiai augančių mūsų botanikos soduose ar privačiuose kiemuose bei siekiančių 20 m aukštį ir nokinančių tuos skaniuosius kedro riešutus. Želdynuose dažnai auginamos ir kedrinės pušies veislės, kurios yra kiek atsparesnės aplinkai, tai ‘Glauca‘ ir ‘Glauca Compacta‘ – nedideli ir ryškiai melsvais spygliais medeliai, bei ‘Stricta‘ – kolonos formos.
SIBIRINĖS PUŠIES (P. sibirica) pavadinimas pats pasako, kur yra šios pušies tėvynė. Ji labai pakanti dideliems šalčiams, netgi joms Lietuvoje per mažai to šalčio. Šioms pušims labai nepatinka mūsų žiemos dėl dažnų atšilimų ir atodrėkių, todėl augalai kartais suserga įvairiomis grybinėmis ligomis, skursta. Kartais sibirines pušis, augančias netoli miško, nuskriaudžia elniniai miško žvėrys (stirnos, elniai, briedžiai), kai nugriaužia medžio žievę ir šakeles ar nutrina kamienus, kai kasosi dygstančius ragus. Yra išvestos kelios sibirinės pušies veislės, tai ‘Dwarf Form‘, ‘Mariko‘, ‘Nana‘ ir kt.
Iš kedro sėklas nokinančių pušų galima paminėti kininę pušį (P. armandii), kuri kartais dar vadinama Armando ir užauga taip pat nemažu medžiu. Pas mus ji reta, dažniau auginama dėl puošnių, ilgų ir švelnių spyglių bei dėl stambių dekoratyvių kankorėžių nei dėl valgomų riešutų. Korėjinė pušis (P. koraiensis) – dar viena puošni pušis ilgais ir sidabriškai žaliais spygliais. Rudenį sunokina apvalius ir stambius kankorėžius, kurie būna gausiai aptekėję baltais sakais, tad labai panašūs į cukruotas spurgas. Nors šalčiui ji gan atspari, bet Lietuvoje retai auginama. Jos sėklos kiek stambesnės nei kitų kedrinių pušų, o iš sėklų gaminamas aliejus naudojamas ne tik maistui, bet ir medicinoje. Taip pat dar japoninę (P. densiflora), akuotąją (P. aristata), suktaspyglę (P. contorta), lanksčiąją (P. flexilis), italinę (P. pinea), žemąją (P. pumila) bei koloradinę (P. edulis) pušų rūšis. Bet šios pušys dažniausiai Lietuvoje sunkiai pritampa, o riešutus sunokina itin retai.
Sodinant kurią nors iš paminėtų pušų savo kieme, reikia parinkti jai saulėtą ir apsaugotą nuo vėjų vietą, kurioje būtų vidutinio derlingumo žemė. Šaltų vėjų nebijo tik sibirinė pušis. Visos pušys labai nemėgsta šlapių ir užmirkusių dirvų, ypač kur aukštai slūgso gruntiniai vandenys. Pirmąsias žiemas jaunus medelius pridenkite. Paprastai pirmuosius valgomus riešutėlius pušys pradeda nokinti tik po kokių 10–15 metų, nors kai kurios žemaūgės veislės subrandina ir anksčiau.
Kedrinės ir sibirinės pušies mediena yra vertinama statybose dėl savo patvarumo, ji naudojama įvairiems medžio dirbiniams gaminti. Taip pat ji yra kvapni, tad iš jos gaminami dažai, lakai, vabzdžius atbaidantys preparatai bei aromatiniai aliejai. Jau nuo paeolito laikų kedro riešutai buvo naudojami ne tik maistui, bet ir gydymui. Riešutų, kurie dar kartais vadinami kedrinėmis pinijomis sudėtyje yra ne tik A, C, E, K, bet ir įvairių B grupės vitaminų, taip pat mikroelementai geležis, kalcis, magnis, fosforas, cinkas bei kt., gausu naudingų baltymų ir ląstelienos. Iš riešutų spaudžiamas vertingas ir švelnaus skonio aliejus. O italai neįsivaizduoja pesto padažo be grūstų kedrinių riešutėlių.
Nors kedrinės pušys Lietuvoje auginamos jau kelis šimtus metų, bet jas ir jų valgomus riešutus Lietuvoje XX a. pabaigoje labiausiai išpopuliarino rusų rašytojo V.Megrė romanai „Anastasija“, kuriuose daug rašoma apie sibirinę pušį, jos medieną bei gydomąją riešutų naudą. Tiesa, ir šiose knygose painiojami du skirtingi augalai – kedrai ir pušys. Tad dar sykį atkreipkite dėmesį, kad Lietuvoje tikro kedro neužauginsite, o štai valgomus riešutus nokinančią kedrinę, sibirinę ar kitą pušį galite auginti. Tiesa, nesitikėkite, kad pririešutausite pilnus kibirus, nes Lietuva yra vis tik ne šių pušų tėvynė, tad gausaus derliaus nebus. Bet vis tiek bus smagu sulaukti savo pirmųjų kedrinių riešutų, ir pačios pušys papuoš aplinką, nes yra dekoratyvios. Be to, nepamirškite, kad smulkūs gyvūnėliai – voverės, ežiai, paukščiai ir kiti taip pat vertina šių sėklų naudingąsias savybes, ypač kaip žiemos atsargas, tad dėl derliaus teks konkuruoti ir su jais.
Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija
