Genėjimas pažadina augalus
Žiemai pasibaigus, ypač, kai saulutė dažniau pasirodo iš už debesų, kambariniai augalai „pastebi“ pailgėjusią dieną ir bunda. Tai nereiškia, kad jie staiga pradeda leisti naujus ūglius ar apsikrauna pumpurais. Pabudimas yra lėtas procesas ir prasideda nuo akiai nepastebimo greitesnio sulčių judėjimo. Ką mes darome, norėdami, kad tai vyktų sėkmingai ir sparčiai? Pirmiausia pavasarį mes augalus nugenime. Daugeliui augalų mylėtojų šis žodis sukelia stresą ir baimę. Užtikrinu: genėjimas nėra joks nusikaltimas, greičiau, atvirkščiai. Geriausias to įrodymas – japonų ištobulintas bonsų formavimo menas: meistrų dinastijų auginami medeliai po keletą šimtmečių auga mažučiuose induose, o pagrindinė jų formavimo priemonė yra genėjimas.
Taigi visus kambarinius augalus, kuriuos galima, reikėtų pakirpti. Negenimos vienastiebės palmės, pavyzdžiui, nykštukė paprastoji (Chamaerops humilis) – pašalinami tik susenę lapai. Taip pat dalis sukulentų – tiesiog nelabai yra ką jiems genėti.
Daugelį kambarinių augalų genėti būtina ne tik norint juos pažadinti; tai ir pagrindinė formavimo priemonė, reikalinga, kad gėlės neperaugtų ir netaptų našta savo šeimininkams. Juk gan dažnai žmonės būna priversti atsisakyti augalo, nes jis remiasi į lubas ar tiesiog nebetelpa kambaryje.
Labai svarbu!
Sveikiau ir veiksmingiau yra „persistengti“ iš karto, nei po kelių savaičių vėl nugenėti visus naujus ūglius.
Individualūs poreikiai
Kartu su pirmuoju pavasariniu genėjimu pradedame laistyti daugiau, bet tai reikia daryti palaipsniui, po truputį, nuolat tikrinant grunto drėgnumą. Labai svarbu visiškai netręšti, kol nebus pasiektas įprastas grunto drėgnumo lygis, nes lengvai galite nudeginti augalo šaknis. Pirmą kartą tręšti geriausia skystomis kompleksinėmis pavasarinėmis trąšomis, patartina parinkti tinkamas konkrečiam augalui. Nesiūlyčiau ieškoti universalių trąšų. Dažniausiai tai, kas, pasak gamintojų, puikiai tinka visiems augalams, neduoda apčiuopiamo rezultato. Ne visų gamintojų trąšų pavadinimai atspindi, kad jos skirtos naudoti pavasarį. Drąsiai prašykite konsultantų patarimo, o, jei tokių nėra, patys pasižiūrėkite ant pakuotės N-P-K sudėtį (N – azotas, P – fosforas, K – kalis). Dažniausiai ji nurodyta tiesiog procentine išraiška, pvz., 25–15–15. Pavasarį kambarinėms gėlėms, kad geriau augtų, reikalingiausia medžiaga yra azotas (N), todėl ir rinktis reikėtų tas trąšas, kurių sudėtyje yra daugiausia šio elemento, arba, paprastai tariant, pirmas skaičius turi būti didesnis už kitus du.
Svarbu!
Pavasarines trąšas, skatinančias augimą, naudoti reikėtų iki birželio vidurio.
Kuo skiriasi vazonas ir įdėklas
Pirmą kartą patręšus augalus juos vertėtų persodinti, jeigu jau senokai auga tame pačiame vazone. Pirmiausia keletas patarimų dėl pačių vazonų. Praktiškumo ir taupumo sumetimais nesiūlau rinktis vazonų su siauresne anga viršuje, nes persodinti bus įmanoma tik pasinaudojus plaktuku (jei vazonas keraminis) arba peiliu (jei plastikinis). Persodinti augalą reikėtų tik tada, kai jo šaknys pripildo visą vazoną, tad dėl per siauros angos jo ištraukti neįmanoma. Be to, bandant jį išlaisvinti iš senojo vazono, netgi šį sudaužius arba supjausčius, labai lengva pažeisti šaknis, o tai nepageidautina, jei norite, kad augalas sparčiau augtų. Taigi primygtinai siūlau rinktis jei ne platėjantį viršaus link, tai bent jau griežtai vertikalių sienelių indą.
Dar vienas labai svarbus dalykas yra skirtumas tarp vazono ir įdėklo. Pirmasis skirtas augalui auginti, dugne yra drenažinių angų, turi tokio pat dizaino ir spalvos lėkštelę, į kurią subėga perteklinis vanduo. O įdėklai drenažinių angų neturi, ir perteklinis vanduo susirenka dugne – gruntas ir šaknys užmirksta, dažnai atsiranda puvinys. Tai ypač pavojinga sukulentams: jie nepakenčia vandens pertekliaus. Jei kambarinė gėlė auga įdėkle, būtina pasirūpinti geru drenažiniu sluoksniu ir nuolat stebėti grunto drėgnumo lygį.
Praktiškas patarimas
Neverta rinktis vazono „išaugimui“. Naujasis augalo būstas turėtų būti tik šiek tiek didesnis už senąjį. Kalbant matematiškai, 50 proc. tūrio didesnis vazonas tikrai bus per erdvus. Visiškai pakanka 15–20 proc. didesnio tūrio.
Vien durpių neužtenka
Kalbant apie augalų persodinimą, bene svarbiausias dalykas yra gruntas. Sprendžiant iš pavadinimų, parduotuvėse šiuo metu galima rasti netgi konkrečių rūšių augalams paruoštų substratų, bet didžiosios jų daugumos pagrindas yra durpės. Nenorėčiau aptarinėti substratų rinkos, tik trumpai išdėstysiu savo asmeninę nuomonę. Pačios durpės yra puiki daiginimo ir auginimo terpė, bet labiau skirtos profesionalams arba auginti augalus pramoniniu būdu ir plačiai naudojamos visame pasaulyje. Tačiau aš nepatarčiau rinktis vien iš skirtingų arba, juo labiau, vienarūšių durpių sudarytų substratų. Jų sudėtyje privalo būti ir augalinio grunto, komposto, kartais molio (gali būti iš molio pagamintas produktas, pvz., keramzitas) arba smėlio (ar smulkaus žvyro) – tai pagrindinis elementas, reikalingas sukulentams. Renkantis gruntą augalams persodinti patarimas būtų paprastas – pirkite ne prekybos centruose (nebent jau esate išbandę ir žinote, kad tinka būtent toks), nes ten nebus konsultanto, žinančio substratų ypatumus. Geriau kreipkitės į specializuotas parduotuves: ten dirba profesionalai, galintys patarti, kuris substratas labiausiai atitiktų jūsų „augintinio“ poreikius.
Ne taip sudėtinga, kaip atrodo
Pats augalo persodinimas, iš anksto pasirūpinus visomis reikiamomis medžiagomis, yra visiškai nesudėtingas procesas. Nors kai kurie autoriai primygtinai siūlo nupurtyti arba netgi nuplauti gruntą, pasakysiu paprastai: kuo mažiau lysite prie šaknų, tuo augalui bus geriau. Kaip jau minėjau anksčiau, šaknys turėtų užimti visą senojo vazono tūrį, todėl, jei persodinamas augalas sveikas, o gruntas neperdžiūvęs, lengvai jį ištrauksite iš vazono nepažeisdami šaknų. Tai labiausiai tinka sumedėjusiems augalams. Nedidelius, ypač lapinius, augusius apversto kūgio formos vazone, tiesiog atsargiai apverskite, prilaikydami iš apačios, ir augalas lengvai išslys tiesiai į ranką. Gana stambius patogiausia ištraukti pasiguldžius vazoną ant šono. Nereikėtų persodinti ką tik palieto augalo: gruntas bus labai sunkus ir gali ne tik nubyrėti, bet ir pažeisti šaknų sistemą.
Naujame vazone pirmiausia pasirūpinkite drenažiniu sluoksniu ant dugno – puikiausiai tinka keramzitas. Jei jo neturite, galima naudoti akmens, betono ar plytų skaldelę, keraminių vazonų šukes, žvyrą ar, blogiausiu atveju, paprastą smėlį, bet tada būtinai reikėtų po juo ir virš jo patiesti specialią daržo plėvelę, kad neišbyrėtų pro drenažines angas ir nesusimaišytų su substratu. Kuo stambesnės drenažinės medžiagos, tuo stipriau nutekės perteklinis vanduo.
Įrengus drenažą ant jo reikia užberti naujo grunto sluoksnį. Į naująjį indą tereikia atsargiai įstatyti augalą – sėkmingai jį ištraukus iš senojo šaknys turėtų tobulai atkartoti vazono formą. Šonuose likusius tarpus užberkite substratu ir labai gerai jį suspauskite, kitaip keletą kartų palaisčius gruntas susispaus pats ir atsidengs augalo šaknys. Persodindami augalų neužkaskite, nebent paviršiuje lieka atvirų šaknų. Mulčiuokite jas puriu gruntu (1–1,5 cm sluoksniu). Jokiu būdu nesodinkite augalo taip, kad gruntas pripildytų visą vazoną iki viršaus, nes bus neįmanoma palaistyti. Vanduo, nespėdamas susigerti į gruntą, bėgs per kraštus. Jei tarpas bus nedidelis, vėliau teks lieti augalą po keletą kartų, kad jam pakaktų vandens, o tai užims nemažai laiko.
Gera idėja
Patarčiau į šviežią gruntą iš anksto įmaišyti ilgai veikiančių kompleksinių trąšų, kurios dėl apsauginio apvalkalo išsiskiria palaipsniui. Taip aprūpinsite augalą papildomomis maisto medžiagomis ir sutaupysite laiko.
