Paprastasis apynys (Humulus lupulus) Lietuvoje auga savaime, o tai reiškia, kad mūsų protėviai dar akmens amžiuje atrado jo naudingąsias savybes ir naudojo gydymui. Apyniai savaime auga ne tik Europoje, bet ir Azijoje bei Š.Amerikoje, tad tai augalas, kurio gerąsias savybes žino daugelio šalių tautos.

Apynius senovės lietuviai ir kitos tautos nuo seno naudojo gydymui ir vaistams, daugelyje liaudiškų dainų minimas apynys.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Apynys yra daugiametis žolinis augalas, vijoklis, tad kiekvienais metais jis gali užaugti nuo kelių ar iki net keliolikos metrų ilgio, savo stiebais apsivydamas šalia esančias atramas, medžius ar krūmus. Visas augalas yra padengtas šiurkščiais plaukeliais, tad paprastai jų liesti ir skinti plikomis rankomis nėra malonu. Lapai skiautėti, kiek panašūs į vynuogių. Įdomu tai, kad apynys priklauso tai pačiai šeimai kaip ir kanapės, tad panašumų su jomis tikrai turi. Mūsų krašte apyniai savaime auga drėgnesnėse vietose: pakrantėse šalia upių, ežerų, griovių, pamiškėse. Jie mėgsta derlingas dirvas ir visai neblogai jaučiasi pavėsyje. Tad jeigu norėsite pasisodinti apynį šalia namų – parinkite jam drėgnesnę ir derlingesnę vietą.

Jeigu skinsite apynių spurgus, darykite tai atsargiai, neskriausdami augalo.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


Visas augalas turi naudingų savybių, bet pati vertingiausia iš jų yra žiedai, kurie po vasaros žydėjimo rudeniop pavirsta spurgais, t.y. į nedidelius kankorėžius panašius bumbuliukus. Spurgai būna sukibę po kelis į kekes, graikinio riešuto dydžio, gelsvai žalsvos spalvos, pasidengę sausais žvyneliais ir skleidžia stiprų specifinį kvapą, kurio paprastai nesupainiosi su jokiu kitu kvapu. Kas bent kartą yra rinkęs apynius, pagal spurgų kvapą juos miške iš tolo užuos. Daugeliui žmonių šis kvapas malonus, nors pažįstu kelis, kuriems jis nepatinka. Spurgai skinami nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio mėn. Svarbu žinoti tai, kad apynys yra dvinamis augalas, o tai reiškia, kad vieni individai būna vyriški, o kiti – moteriški, tad gamtoje moteriškės paprastai nokina naudinguosius spurgus, o vyrukų, kurie žydi pažastinėmis šluotelėmis ir iš kurių rudenį nesunoksta spurgai, vykdo tik vieną misiją – apdulkina moteriškuosius žiedynus. Kiek teko pastebėti, gamtoje dažniau pasitaiko vyriškų augalų, moteriški su spurgais būna retesni.

O štai taip iš arti atrodo vyriški žiedai, su vėjo ir vabzdžių pagalba apdulkinantys moteriškuosius.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


Kokiu gi gėriu pasižymi tie spurgai? Naudingų veikliųjų medžiagų nevardinsiu, nes jų yra daug, o mums įdomiau naudingumas. Apynių spurgai nuo gilios senovės buvo vartojami kaip nervus raminanti ir migdanti priemonė. Taip pat jie gerina virškinimą, slopina įvairius skausmus, skatina šlapimo išsiskyrimą, turi antibakterinį ir priešgrybelinį poveikį. Ne taip ir mažai tų gerųjų savybių, tad ir mūsų laikais apynių galima rasti ne tik homeopatinių vaistų ar gydomųjų arbatų, bet ir „rimtų“ vaistų sudėtyje. Gamindami sau džiovintų spurgų arbatą, užplikykite jų vieną mažą šaukštelį stikline verdančio vandens ir pavirkite dar kelias minutes. Pirmą kartą pabandykite užplikinti tik vieną spurgą, nes apyniai turi kartumo, be to, nors ir labai retai, bet yra žmonių, kurie jiems alergiški. Galima pasiruošti arbatos mišinį su kitomis, taip pat raminantį poveikį turinčiomis žolelėmis – čiobreliais, melisomis ar liepžiedžiais.

Apynio šaknys kai kuriose šalyse taip pat naudojamos gydymui bei maistui.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


Apynius rekomenduojama vartoti ir išoriškai: jais skalauti plaukus (nes stabdo plaukų slinkimą ir šalina pleiskanas) ar prausti veidą. Apyniuose esantis eterinis aliejus naudojamas kosmetikos ir parfumerijos pramonėje. Iš apynių spurgų galima pasigaminti kvapniąją pagalvėlę, panašiai kaip ir iš levandų žiedų. Malonus ir raminantis kvapas padės jums lengviau užmigti. Iš ilgų stiebų dar buvo gaminamas pluoštas virvėms, maišams, popieriui. Apynio spurgai būdavo naudojami (ir tebenaudojami) kaip prieskoniai padažams, bulviniams patiekalams ar žvėrienai. Kai kuriose šalyse apynio šaknys, jauni lapai ir stiebai buvo vartojami maistui, juos troškindavo, kepdavo, dėdavo į salotas. Augalas turi ir dažančių savybių, dažo audinius rusvai žalsva spalva.

Yra sukurta ir dekoratyvinių apynių veislių. Nuotraukoje geltonlapė 'Aureus'.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


Apyniai ir alus – neatsiejami dalykai. Bet pagonybės laikais alus buvo ne kasdieninis, o apeiginis gėrimas. Natūraliai ir be dirbtinių konservantų pagamintą alų apyniai išsaugo ilgiau, suteikia jam malonaus aromato ir kartumo. Paprastai alaus gėrovą migdo alaus sudėtyje esantys apyniai, nes jie turi migdančių ir raminančių veikliųjų medžiagų.

Apynių sėklų galima nusipirkti sėklų parduotuvės, bet galima ir patiems gamtoje prisirinkti.
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


Lietuvoje yra auginama apynių plantacijų, nors didesnėms alaus darykloms apynių ekstraktas paprastai atvežamas iš užsienio. Yra nemažai sukurta apynių veislių (jų tarpe ir lietuviškų), tarpusavyje besiskiriančių kartumu, eterinių aliejų kiekiu, spurgų didumu, lapų dydžiu ir spalva bei kt. Pati didžiausia apynių kolekcija auginama Kauno botanikos sode, ten ji įkurta prieš beveik 90 metų. Apyniai auginami ir kaip dekoratyviniai vijokliniai augalai. Juos galima pasisėti (sėklų galima nusipirkti sėklų parduotuvėse ir galima prisirinkti gamtoje) arba auginiais.

Geriausia spurgus skinti gamtoje natūraliose augavietėse, ten jie turi daugiau gydomųjų savybių, bet jeigu neturite tokios galimybės, juos galima užsiauginti ir šalia namų, tik reikės atramų, kad šis vijoklis turėtų kur vyniotis. Augalas, nuo kurio rinksite spurgus, turėtų augti toliau nuo kelių ir kitų taršos šaltinių. Skinkite atsargiai ir po nedaug spurgų nuo vieno augalo, kad jam nepakenktumėte, nes jeigu gydymui rinkdami augalo dalis nuskriausite patį augalą, tai tas gydymas bus menkavertis.