Pupelės

Pupelių auginimas nesudarys didelių problemų net ir pradedančiam daržininkui, nes ši kultūra viena iš mažiausiai reiklių. Pagal vartojimo paskirtį pupelės skirstomos į šparagines ir gliaudomąsias. Gliau­do­mų­jų val­go­mos sėk­los, o špa­ra­gi­nių – jaunos ankš­tys.

Pa­gal aukš­tį pu­pe­lės skirs­to­mos į krū­mi­nes (‘Contender’, ‘Milor’) ir vi­jok­li­nes (‘Matilda’, ‘Blauhilde’, ‘Piękny Jas’, ‘White Lady’). Vi­jok­li­nių pu­pe­lių stie­bai iš­au­ga iki 2–5 met­rų, o krūminių pupelių aukštis siekia 40–60 cm. Be to, pupelės būna plačiom ir siaurom ankštim.

Pupelės taip pat išsiskiria ir anksčių spalva: jos gali būti geltonos (‘Zlota Saxa’,’Goldmarie’,’Serpedor’), žalios (‘Dulcina’, ‘Moliere’) ar net violetinės spalvos (‘Amethyst’). Sėklos irgi spalvingos: margos (‘Flambo’), raudonai rudos (‘Wawelska’) ir įprastai baltos (‘Aura’, ‘Cocagne’).

Rinkdamiesi veislę turėtumėte atsižvelgti į tai, ar jas konservuosite ar valgysite šviežias, ieškosite ilgiau derančių ar vienu metu subręstančių. Taip pat būtina atsižvelgti į dirvos tipą ir sklypo apšvietimą, priežiūros galimybes.

Pupelėms parenkama saulėta ir nuo vėjų apsaugota vieta. Geriausiai tinka puveninga neutralaus pH (5,0–6,8) priesmėlio ar priemolio dirva. Pupeles tinka sėti prie agurkų, kopūstų, bulvių ar pomidorų.

Dirvą pasiruošti ir patręši reikėtų rudenį: į 1 kv.m įterpiama 3–4 kg komposto ir giliai perkasama.
Pavasarį dirva negiliai perkasama, išpurenama. Drėgnesnėse vietose ar dirvose su mažu derlingu sluoksniu lysvės iškeliamos. Į tą pa­čią vie­tą rekomenduojama so­di­nti praėjus 4–5 me­tams.

Pupeles sėti reikia pradėjus žydėti alyvoms – gegužės antrąją pusę. Daigai pasirodys greičiau, jeigu sėklas pirmiausia užpilsite apie 60 laipsnių šilumos vandeniu, kad gerai apsemtų. Po 8 valandų vanduo nupilsite ir sėklas paskleisite pilnu sluoksniu, kad išdžiūtų.

Jei norite pratęsti šparaginių pupelių derliaus nuėmimo laikotarpį, sėkite kelis kartus kas 10–15 dienų iki birželio vidurio. Sėkite į atvirą dirvą apie 3–5 centimetrų gyliu, priklausomai nuo dirvos sunkumo.

Krūminių veislių pupelės sėkite juostomis: juostoje daromos 2 eilės 20 cm atstumu viena nuo kitos, o tarp juostų paliekami 50–60 centimetrų tarpueiliai, 6–8 centimetrai tarp augalų. Sėjant eilėmis atstumas tarp eilių 35–40 centimetrų.

Pasėjus verta lengvai žemę paspausti, kad pupeles geriau pasiektų dirvos drėgmė. Taip pat tarpueiliuose reikėtų užpilti 3 cm komposto, kuris saugos dirvos drėgmę ir bus papildoma trąša.

Tam, kad derlius būtų gausus, turite nuolat papurenti tarpueilius, pašalinti piktžoles ir tręšti. Tarpueilius pirmą kartą purenti gailima tada, kai augalas pasiekia 6 centimetrus, antrą – kai pasirodo pirma pora tikrųjų lapų.
Kai dirva išdžiūna, pupeles apkaupkite, pirmą kartą iki apatinio lapo pagrindo, antrą kartą dar keliais centimetrais aukščiau. Apkaupimas padeda pupelėms išsilaikyti per stiprų vėją ar lietų.

Pupelės tręšiamos du kartus. Geriausia tręšti mažai azoto turinčiomis trąšomis (NPK 3,5-10-20 arba NPK 3,5-10-15). Pirmą kartą tręšiama prieš sodinimą – 30 g / m2, antrą – po žydėjimo – 20 g / m2.

Pupos

Pupos taip pat ne itin reiklios, sėjamos sėklomis arba sodinamos daigais. Ruošiant daigus sėklos pasėjamos į durpinius puodelius prieš 30–35 dienas iki daigų perkėlimo į dirvą. Tai paspartina pupų nokimą. Prieš sėją sėklos parą taip pat pamirkomos vandenyje.

Jei norite gero derliaus, prieš sėdami pupas gerai sunaikinkite piktžoles, nes pupiniai augalai pirmaisiais augimo ir vystymosi tarpsniais pralaimi konkurencinę kovą su piktžolėmis. Kovojant su piktžolėmis, galima naudoti herbicidus arba iki pupų sudygimo ir sudygus akėti. Rudenį pupoms skirtą vietą taip pat reikia suarti giliau nei kitiems augalams.

Pupos geriausiai auga atvirose vietose, vidutinio sunkumo ir sunkioje nerūgščioje, drėgnoje priemolio, neutralios reakcijos dirvoje. Dirvožemis turi būti purus, kad jo aeracija būtų pakankama. Prieš sėją reikia išberti kompleksinių trąšų. Pupos sėjamos anksčiau nei pupelės – balandžio pradžioje. Jas galima sodinti kartu su bulvėmis, nes šios atbaido kolorado vabalus.

Rinktis reikėtų saulėtą vietą. Sėti vieną arba dvi eiles. Atstumas tarp eilių turėtų būti – 40-45 cm, tarpai tarp augalų eilėse – 12 cm, į žemę įleidžiamos 5–6 cm.

Po sėjos pupų pasėlis turi būti privoluojamas. Akėjama susidarius dirvos plutelei arba gausiai plintant piktžolėms. Pupų pasėlis iki sudygimo akėjamas du kartus.

Kol pupos vegetuoja, dirvą reikėtų 2–3 kartus papurenti, apkaupti. Kai pupos žydi, jas reikia 2–3 kartus per savaitę palaistyti.

Žirniai

Žirniai sėjami anksti, balandžio pradžioje, kol dar nepasirodė jų kenkėjai. Šalnų nebijo ir dirvožemiui yra ne itin reiklūs. Tačiau jei norite geriausio derliaus, rinkitės drėgmę sulaikantį priemolį, mažo rūgštingumo arba neutralios reakcijos dirvožemius (pH 6,5–7,0). Rūgščiose dirvose užauga mažai ankščių, todėl gaunamas menkesnis derlius, tad sėjan juos į rūgščią dirvą, ją reikėtų kalkinti ir gerai patręšti.

Dirvos paruošimas rudenį ir pavasarį – toks pat kaip pupų.

Žirniai geriausiai dera, kai sėjami po kaupiamųjų augalų ir mėšlu patręštų žiemkenčių. Netinkami priešsėliai – žieminiai rugiai, avižos, dobilai bei pupiniai augalai. Žirnius į tą patį lauką reikėtų sėti ne anksčiau kaip po 4–6 metų.

Žirniai skirstomi į gliaudomuosius (‘Cetris’, ‘Gloriosa’, ‘Avola’, ’Early onward’) ir cukrinius (šparaginiai) (‘Ambrosia’,’Norli’). Šparaginiai žirniai valgomi su ankštimis. Pagal vegetacijos periodą žirniai gal būti ankstyvi, vidutiniškai ankstyvi bei vėlyvi.

Žirnius reikėtų sėti anksti pavasarį, kai tik pradžiūsta dirva: nuo balandžio pabaigos iki gegužės pabaigos. Daigai atsparūs šalnoms – ištveria ir –6ºC temperatūrą. Galima sėti kas 10 dienų taip pratęsite derėjimo laiką.

Žirnius sėkite į 3–5 cm gylį, paliekant 15–20 cm tarp eilių ir 5–6 cm tarp augalų. Sunkesnėje dirvoje sodinama ne taip giliai. Atstumai priklauso ir nuo žirnių aukščio – toliau vienas nuo kito sodinami aukštesnių veislių žirniai. Žirnius mėgsta kapstyti paukščiai, todėl pasėlius verta pridengti. Esant 4–7ºC temperatūrai daigai pasirodo po 10–14 dienų.

Geras žirnių derlius užaugs tik tinkamai patręštoje dirvoje. Būtiniausios – kalio ir fosforo trąšos. Trūkstant kalio, blogai vystosi ankštys, gelsta lapai. Reikalingi ir mikroelementai, tokie kaip varis, boras, molibdenas ir kiti. Pakankamai anksti ir vienodame gylyje pasėti žirniai paprastai subręsta vienu metu.