Dažniausios bėdos

Pirmiausia, turėdami šlaitą, turite pagalvoti apie šalto oro pavojus. Mat apačioje besitelkianti vėsuma gali lemti tai, jog šlaito augalai labiau nukentės nuo šalnų. Todėl nepatartina šioje vietoje auginti lepių, šalnoms jautrių augalų.

Tuo tarpu, šlaito viršus gali kentėti dėl kitos problemos – stipraus vėjo. Aukštesnėse vietose, gairinamose vėjų, intensyvėja vandens garinimas, todėl augalai gali greičiau nuvysti trūkstant drėgmės dirvoje. Apskritai, dažna problema – greitas dirvos išsausėjimas. Mat net lyjant lietui nuo šlaito vanduo nuteka greičiau, o apačioje gali užsistovėti, taigi teks kloti drenažą.

Na, o galiausiai, turite apgalvoti ir nuošliaužų riziką. Geriausias būdas jų išvengti – šlaitą suskirstyti į terasas. Kuo šlaitas statesnis, tuo arčiau vieną prie kitos reikia statyti atramines sieneles. Šlaitus, kurių nuolydis neviršija 30 laipsnių, galima želdinti natūraliai, o statesniems reikia sutvirtinimo. Tvirtinant šlaitus reikia atkreipti dėmesį į jo amžių ir mechaninę sudėtį.

Didelis dėmesys – šlaito sutvirtinimui

Šlaitui tvirtinti jums gali prireikti tam tikrų specialių medžiagų. Vienas iš galimų variantų – augalinės kilmės: džiuto arba kokoso pluošto tinklai, kurie po kelerių metų suyra. Toks tinklas apsaugo 2–3 cm storio dirvožemio sluoksnį ant šlaito, jis išlieka neišplautas ir stabilus, o tai padeda augalų šaknims greičiau ir paprasčiau įsitvirtinti šlaite.

Kitas galimas variantas – eroziją stabdantis, šlaitams tvirtinti skirtas erdvinis tinklas iš polipropileno gijų. Jis taip pat apsaugo viršutinius sluoksnius nuo erozijos, kol nesutvirtėjusios augalų šaknys. Nedidelės smulkios grunto dalelės sulaikomos, taip palengvinamas ir pagerinamas augmenijos augimas.

Pasirinkus medžiagas, šlaito viršuje ir apačioje iškaskite negilias tranšėjas, į kurias vėliau įleisite geotinklą ir jį pritvirtinsite mediniais ar metaliniais strypeliais. Nuo viršaus į apačią patiesę geotinklą, tranšėją užpilkite 3-5 cm storio gruntu. Atminkite, kad geotinklo perdengimas skersai turi būti ne mažesnis nei 10 cm. Jei šlaitas labai ilgas ir pasirinkto rulono ilgis nepasiekia šlaito pabaigos, kitas rulonas išilgai jį turi perdengti ne mažiau kaip 30 cm.

Toliau metas pasirinktai vejai arba augalams, o tuomet beliks laukti, kol besipindamos su geotinklu, šaknys įsitvirtins šlaito paviršiuje ir sustiprins viršutinį grunto sluoksnį ir visą šlaitą.

Kokią veją rinktis?

Jei svajojate apie žaliuojantį šlaitą, turite žinoti, kad statesniems nei 30 laipsnių šlaitams klojami tinklai ir netgi sodinama ruloninė veja, mat kitu atveju kyla sėklų išsiplovimo ir netolygaus sudygimo rizika, kai tuščiose vietose suželia piktžolės. O pernelyg ant stataus šlaito vejos įrenginėti nepatariama, nes bus sudėtinga pjauti. Tokiais atvejais verčiau pagalvokite apie žydinčią veją, kurią bus galima nušienauti.

Didesnius šlaitų plotus apsėti rekomenduojama naudojant „hidrosėją“ - skystu būdu sėjama veja. Daugiau nei du trečdalius šio mišinio sudaro vanduo, medžio ir popieriaus mulčias, sėklos, trąšos, rišamosios medžiagos ir kiti ingredientai. Viskas sumaišoma aukštu slėgiu ir purškiant sėjama ant žemės. Šiuo būdu veją galima pasodinti ir sudaiginti ant bet kokio paviršiaus: asfalto, akmenų, sienos, stogo ir t.t.

Šiuo būdu pasėtai vejai maistinių medžiagų pakanka trims mėnesiams, ją tereikia palaistyti ir ji puikiai augs ir žaliuos. Jos nuo šlaito lietus niekada nenuplaus, mat tokia veja susiriša su mulču, viena su kita ir su žeme, dėl šios priežasties ji puikiai atlaiko net dideles liūtis.

Dėl žolės įsitvirtinamojo augimo vengti žemesnio kaip 5 cm pjovimo, taikyti subalansuotą tręšimą mineralinėmis medžiagomis. Pjaunant žolę dažniau nei du kartus per sezoną, gali silpnėti jų šaknų sistema, tai neigiamai veikia velėnos susidarymą.

Į veją gali būti įsėjami dobilai, taip užtikrinant vejos aprūpinimą azotu, retesnį pjovimą, taip pat suformuotą tvirtą velėną.

Itin tinkamos vejinės žolės šlaitų apželdinimui: raudonieji šakniastiebiniai eraičinai, daugiametės svidrės, bušo svidrės, nendriniai eraičinai, pievinės miglės, aviniai eraičinai.

Daugiamečių varpinių žolių didžiausia šaknų sistemos dalis paprastai susidaro 10-15 cm dirvos sluoksnyje. Nendriniai eraičinai, dirsuolės įsiskverbia giliau, bet tam reikia turtingesnio dirvožemio. Pupinės daugiametės žolės: liucernos, dobilai, esparcetai, turi stipresnes ir gilesnes šaknis, bet jos blogiau žiemoja ir išretėja.

Augalų pasirinkimas nesudėtingas

Reikalavimai augalams sodinamiems šlaituose gana nedideli, nebent šlaitas itin didelis, pakaks rinktis augalus, turinčius santykinai dideles šaknų sistemas, taip pat svarbus nereiklumas dirvožemio sąlygoms, atsparumas vėjovartai.

Tam kuo puikiausiai tiks stefenandros, šaltalankiai, lanksvos, veigelės, raugerškiai, kalniniai serbentai, miškinė kriaušė, miškinė obelis, taip pat viksvos, vaistutis, katžolė, notros, šluotiniai raipstai, kraujažolės, čiobreliai, pakalnutės, astilbės, melsvės, paparčiai, gudobelės, paprastasis lazdynas, europinis kukmedis, kadagiai, kalninė pušis.

Jei žemė sausesnė, tinka įvairių rūšių šilokai. Juos galima pasisodinti patiems arba naudoti vadinamąjį šilokų kilimą. Jis pasiteisina net esant 45-50 laipsnių nuolydžiui, nes šilokų kilimas kaip didelis lakštas tvirtinamas smeigėmis arba armatūra. Tiesa, ant jo negalima vaikščioti, tačiau jame galima įterpti kitų įvairių augalų: eraičinų, čiobrelių, citrininių bazilikų. Tokia paklotė bus ne tik maloni akiai, bet ir pritrauks margaspalvius drugelius.

Kad augalai rečiau kentėtų nuo dirvos perdžiūvimo, juos sodinkite į gilesnes duobeles. Bus ir patogiau lieti, o lietui lyjant ilgiau laikysis vanduo. Drėgmę padės išsaugoti ir storesnis mulčio sluoksnis aplink kerelius. Ant stačių šlaitų nesodinkite augalų dideliais ir sunkiais žiedynais. Nelabai tinka bijūnai, stambiažiedės aguonos, pentiniai.