KARTUSIS KIETIS (Artemisia absinthium), dar vadinamas pelynu, savaime auga Lietuvoje, paprastai randamas nederlingose ir sausose vietose, dykvietėse ar pakelėse. Dažnai auginamas ir prieskonių darželiuose. Nuo senų laikų pelyno antžeminė dalis buvo naudojama apetitui gerinti, apsinuodijus maistu ir įvairiems virškinimo bei kitiems sutrikimams gydyti ar norint patiekalams suteikti kartumą. Deja, didelės pelynų dozės vietoj gydančio poveikio gali pavirsti nuodu. Jau nuo

XIX a. Europos pasiturintys miestiečiai pradėjo dažnai gurkšnoti alkoholinį gėrimą absentą, pasižymintį kartumu ir skirtą apetitui pagerinti prieš valgį. O jeigu kas nors padaugindavo šio žalsvo gėrimo, pradėdavo matyti haliucinacijas, regimi vaizdai nusidažydavo geltona spalva, prasidėdavo nemiga, psichozė.

Per didelis pelynų kiekis taip pat gali sukelti pykinimą, vėmimą, traukulius, skrandžio ir žarnyno opas. Manoma, kad net garsusis olandų tapytojas Van Gogas nutapė ne vieną žymų savo paveikslą, paveiktas absento, kurį jis labai mėgo. Yra išlikusi legenda, kad kai velnias po Adomo ir Ievos sugundymo bėgo iš Rojaus sodų, jo paliktuose pėdsakuose sudygo pelyno žolė. Geriant pelyno arbatą, 1 šaukštelį žaliavos reikėtų užpilti 2 stiklinėmis verdančio vandens ir gerti ne daugiau kaip ¼ arbatos stiklinės tris kartus per dieną. Vartoti pelynų arbatą reikėtų ne ilgiau kaip vieną mėnesį ir tik pasitarus su vaistininku, nusimanančiu apie vaistažolių poveikį.

Jei gydysitės ar maistui naudosite pelynus, žinokite jo dozes, kad vaistai ir maistas nevirstų nuodais.
Foto: Asmeninis archyvas


KVAPUSIS ROZMARINAS (Rosmarinus officinalis), regis, yra toks įprastas ir dažnas augalas ne tik Pietų šalių, bet ir mūsų virtuvėse. Švieži ir džiovinti rozmarinai naudojami kaip prieskoniai mėsai, žuviai, sriuboms, salotoms, daržovių, grybų patiekalams ir picoms gardinti. Eterinis aliejus dažnai naudojamas parfumerijoje ir kosmetikoje. Tačiau tiems, kurie ypač mėgsta gausiai paskaninti maistą rozmarino šakelėmis, reikėtų būti atsargesniems, nes dideli rozmarino kiekiai gali sukelti spazmus, vėmimą ir komą; užsienio spaudoje yra aprašyti net keli mirties atvejai. Tiesa, daugiau žalos rozmarinas gali padaryti tada, kai žmogus yra alergiškas šiam augalui, o dažniausiai – jo aliejui. Rozmarinai gali alergizuoti odą, sukelti bėrimus, paraudimą. Rozmarinų preparatais gydomos įvairios ligos ir negalavimai: sąnarių, širdies, nervų, menopauzės bei kt. Eterinis aliejus naudojamas gaminant higienos ir kosmetikos prekes.

Senaisiais laikais Viduržemio jūros pakrantės regiono gyventojai rozmarinais sukeldavo persileidimus ir vėmimą.
Foto: Asmeninis archyvas


Rozmarinai Lietuvoje nežiemoja, jiems čia per šalta, ištveria ne didesnį nei -5-10 C šaltį. Tad žiemą augalą galima auginti erdviame vazone kambaryje ar šiltnamyje, o šiltuoju metų laiku išnešti į lauką. Tiesa, kambario sąlygomis rozmarinai paprastai skursta, nes jie mėgsta saulėtas vietas.

PAPRASTOJI KATŽOLĖ (Nepeta cataria) irgi atrodo toks „nekaltas“ augalas, dažnai auginamas darželiuose kaip aromatinis ir prieskoninis augalas. Maži jos kiekiai turi gydančių savybių ir veikia raminančiai, bet didesni kiekiai gali sukelti haliucinacijas, euforiją, odos bėrimus, sutrikdyti orientaciją, tad patariama katžolės arbatos negerti prieš vairuojant. Katžolių eterinį aliejų taip pat patariama nevartoti žmonėms, kurie alergiški notrelinių šeimos augalams.

Katžolių kvapas traukia kates, nes turi svaiginantį poveikį, žmogui taip pat.
Foto: Asmeninis archyvas


O kodėl ši žolė pavadinta katės vardu? Nes ją paprastai mėgsta katės, jos trinasi į augalą ar kramsnoja lapelius, nes svaiginantis poveikis panašus kaip valerijono, tik silpnesnis. Panašiai katžolės svaiginančiai veikia ir žmones, jeigu jie dažnai ir dideliais kiekiais jas vartoja. Beje, sakoma, kad katžolės kvapas nepatinka žiurkėms, tad jas galima naudoti šių graužikų atbaidymui. Štai viduramžiais buvo manoma, kad nuo katžolių žmogus tampa irzlus ir piktas, tad budeliams prieš darbą patardavo užkrimsti katžolių, kad būtų blogos nuotaikos ir be gailesčio atliktų savo darbą.

Gėlynuose dažnai auginamos ir kitos, dekoratyvinės katžolės rūšys, kurios pasižymi panašiomis vaistinėmis savybėmis kaip ir paprastoji katžolė, bet yra silpnesnio poveikio. Katžolės mėgsta augti saulėtoje vietoje arba daliniame pavėsyje, lengvoje ir vidutiniškai derlingoje dirvoje, paprastai gerai žiemoja lietuviškomis sąlygomis.

SĖJAMĄJĄ KANAPĘ (Cannabis sativa) būtina paminėti, nes pastaraisiais metais, leidus legaliai jas auginti Lietuvoje, jos vis labiau populiarėja. Ar žinote, kad kanapė, kartu su javais yra vienas iš pirmųjų žmonių sukultūrintų augalų ? Ir pirmasis popierius, išrastas Kinijoje buvo pagamintas iš kanapių, o ne iš medienos; o garsioji JAV nepriklausomybės deklaracija 1776 m. taip pat buvo parašyta ant kanapinio popieriaus. Ko gero, nei vienas augalas Lietuvoje pastaruoju metu nesukėlė tiek aistrų kaip kanapės. Kanapės nėra savaiminis mūsų krašto augalas, bet manoma, kad Lietuvos teritorijoje žmonės jas augina tiek maistui, tiek pluoštui išgauti jau kelis tūkstančius metų. Nuo 2014 m. ūkininkams oficialiai leidžiama kanapes auginti legaliai, bet tik pluoštines, kuriose beveik nėra THC (tetrahidrokanabinolio) ir jos nevartojamos kaip narkotinė medžiaga.

Kanapės gali nešti tiek gėrį, tiek blogį - svarbu kaip jas panaudosime.
Foto: Asmeninis archyvas


„Blogosios“ kanapės ne tik sukelia haliucinacijas bei kliedesius, bet ir paranoją, nerimą, įvairius širdies sutrikimus, hipotenziją (žemą kraujo spaudimą), katalepsiją (viso kūno raumenų sustingimą) bei kitus negalavimus. Iš kanapių išgaunamos ir medžiagos, turinčios daug gerų savybių – priešvėžinių, regėjimą gerinančių, antibakterinių, taip pat įvairių vitaminų, mineralų bei amino rūgščių; jos yra naudojamos tiek žmonių, tiek gyvūnų vaistinių preparatų bei maisto gamyboje. Ten, kur kanapės legalizuotos, jos vartojamos šviežios ir džiovintos, dedamos į mėsos ir žuvies patiekalus, salotas, sriubas. Mokslininkai vis dar tiria kanapių sudėtį ir kasmet atranda daug naujų ir įdomių dalykų.

Nors maistui skirtų kanapių sėklų galima nusipirkti sveiko maisto krautuvėse, bet geriau jų darže nesėti, nes net ir pluoštinėse kanapėse gali būti kad ir mažai, iki 0,2 proc. THC, o pagal Lietuvos įstatymus šią medžiagą draudžiama naudoti išvis, nei medicininiais, nei maisto tikslais. Todėl jeigu kartais jūsų darže kanapės pasisės pačios (o tai būna ne taip jau retai), tai tuo nesidžiaukite ir geriau jas sunaikinkite, nes jas auginti draudžiama, tad galite sulaukti baudos, nepadės jokie pasiaiškinimai, kad pačios pasisėjo.

DARŽINĖ AGUONA (Papaver somniferum) – dar vienas pagal narkotizuojantį poveikį į kompaniją kanapei tinkantis augalas, iš kurio gaminami tokie narkotikai kaip opiumas, heroinas, morfijus bei kt. Nuodingiausia augalo dalis – nesubrendusi sėklų dėžutė. Pirmųjų duomenų apie aguonų poveikį randama dar 4000 pr. m. e. Egipto rankraščiuose, kuriuose užsimenama, kad motinos savo kūdikiams duodavo pakramtyti džiovintų aguonų galvučių, kad šie neverktų, dygstant pirmiesiems dantukams. Bet net jei esate labai smalsūs, geriau neragaukite nesubrendusių aguonų – jos yra ne tik labai karčios, bet ir vietoj laukiamo apsvaigimo sukels įvairius negalavimus: pykinimą, vėmimą, galvos svaigimą, sąmonės netekimą – na, geriau visko net ir nevardinti.

Nors Lietuvoje daržines aguonas auginti draudžiama ir savaime pasisėjusias būtina išnaikinti, bet be jų sėklų neįsivaizduojame saldumynų ir Kūčių stalo. Tad vienintelis būdas jų įsigyti yra nusipirkti parduotuvėse. Laukuose auganti savaiminė dirvinė ir birulė aguona bei gėlynuose auginamos dekoratyvinės aguonų rūšys neturi neigiamo poveikio, tad galima drąsiai jas auginti.

Straipsnį ruošė: Edita Jakubauskaitė (Vilniaus universiteto botanikos sodo vyr. specialistė) ir Edvardas Kazlauskis (vaistininkas).