Tokius sodinukus reikės dažniau laistyti, dirvožemis sukietės (jį reikės dažniau purenti), išsiplaus maistingos medžiagos (reikės daugiau tręšti), žels daugiau piktžolių (reikės dažniau ravėti). Laistyti reikia taip, kad vanduo sudrėkintų gruntą iki pat šaknų. Pavyzdžiui, vienmečiams augalams tai 15–25 cm, o bijūnams – ne mažiau nei 60–70 cm.
Laistant retai, bet kruopščiai, susiformuoja gilesnė šaknų sistema, augalai tampa atsparesni sausrai. Išimtis yra tik šakniavaisiai (morkos, ridikėliai, burokėliai ir kt.). Juos reikia laistyti dažnai, kad dirva nespėtų išdžiūti, kitaip šakniavaisiai sustandės ir suskeldės. Be abejo, kai sausa ir karšta, kai dirvožemis lengvas, smėlingas arba augalai auginami talpose, laistyti reikia dažniau. O jei vasara vėsi, dirva sunki, molinga – rečiau.
Laistykite keliais etapais. Palaukite, kol vanduo susigers ir vėl grįžkite į tą pačią vietą – taip drėgmė skverbsis į vidų, o ne išsilies paviršiuje.
Stenkitės laistyti po šaknimis, kad vanduo nepatektų ant lapų. Ypač tai svarbu augalams, kurie linkę sirgti grybelinėmis ligomis. Laistant vėlai vakare, ant lapų patekęs vanduo sukels dėmėtumą, netikrąją miltligę (perinosporozę) ir kitus grybelinius susirgimus. Laistykite rytais (iki 9 val.) arba vakarais (nuo 17–18 iki 19–20 val.).
Dieną nelaistykite, ypač jei karšta – didelis oro ir vandens temperatūrų skirtumas augalams gali sukelti fiziologinį šoką (ypač jei ant lapų patenka vandens), ir galite pastebėti paradoksą: jūs laistote, o augalai tiesiog akyse vysta.
Po laistymo išsaugokite drėgmę dirvoje. Purenimas vadinamas „sausuoju laistymu“: purenant dirvą, išgaruoja mažiau drėgmės, nes suardomi kapiliarai, kuriais vanduo kyla iš gilesnių grunto sluoksnių. Purenti galima kitą dieną po laistymo, ne giliau kaip 5 cm. Taip pat šiam tikslui gerai tinka mulčiavimas. Kaip mulčias naudojama nupjauta žolė, medžio skiedros arba žievė. Mulčiavimo sluoksnis turi būti ne plonesnis nei 6–7 cm.
Geriau palaistyti šiek tiek mažiau, nei perlaistyti. Drėgmės perteklius išstumia iš dirvos deguonį, ima daugintis anaerobinės bakterijos, todėl pradeda pūti šaknų sistema. Per daug laistant avietes, pvz., jų uogos tampa vandeningos ir neskanios. Tačiau nereikia laukti, kol pradės vysti augalų lapai – tai nepalankiai atsiliepia žydėjimui ir vaisių mezgimui.
Pagal galimybes laistymui naudokite šiltą vandenį. Tai ypač svarbu šilumą mėgstantiems augalams bei augalams su paviršine šaknų sistema (pomidorams, agurkams, paprikoms, baklažanams). Jei šilto vandens nėra, šaltą vandenį pilkite nestipria srovele ir tik antroje dienos pusėje, dirvoje aplink augalus (ne ant lapų ir ne arti šaknų pagrindo). Sunkdamasis per šiltą dirvą, vanduo sušils.
Manoma, kad laistymui labiausiai tinka lietaus vanduo. Tačiau tai netiesa, nes dabartinė ekologinė situacija nėra pavydėtina. Jei lietaus nebuvo seniai arba dega durpynai – lietaus vandeniu augalų laistyti negalima: nuplaudamas nuo stogų kenksmingas priemaišas, toks vanduo būna užterštas sunkiaisiais metalais, fenolais ir pan. Be to, net jei lietus užsitęsė – geriau nerinkti lietaus vandens pirmą pusvalandį, tegul pirma jis nuo stogų nuplauna dulkes arba suodžius.
Nepasikliaukite vien lietumi. Norėdami patikrinti, ar užtektinai vandens augalai gavo po lietaus, galite naudoti lietaus daviklį (jų galima gauti sodų centruose) arba pasigaminti tokį prietaisą patiems. Pats elementariausias – tuščias butelis, į kurio kaklelį įstatytas piltuvėlis. Konstrukcija įkasama į žemę taip, kad piltuvėlio kraštai būtų žemės lygyje.
Apskaičiuokite piltuvėlio plotą kvadratiniais metrais (piltuvėlio spindulį metrais pakeliame kvadratu ir padauginame iš skaičiaus π), po lietaus išmatuokite vandens kiekį butelyje ir štai rezultatas: litrų kiekis vienam kvadratiniam metrui. Geras lietus, kaip geras laistymas – ne mažiau 5 litrų kvadratiniam metrui.
Nemėginkite nustatyti, ar reikia augalus laistyti, patikrinę tik viršutinį dirvos sluoksnį. Reikia pakasti žemę ne mažiau 8–10 cm ir tik jei ten dirva sausa, laikas laistyti.
