Užaugus vaikams, rankdarbius atrado iš naujo

Tuometiniame Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume rūbų modeliavimą-konstravimą baigusi D. Dulskienė sako, kad ją nuo pat vaikystės traukė rankdarbiai. Tačiau tuo metu nebuvo tokios rankdarbių kūrimo technikų bei priemonių įvairovės, kaip dabar. Užaugus vaikams, atsiradus daugiau laisvo laiko, moteris pasinėrė į saviraiškos būdų paieškas. Išbandžiusi ne vieną rankdarbių techniką, vis dėlto pasirinko tobulinti interjero lėlių iš polimerinio molio (modelino) gaminimo įgūdžius. „Lėlių kūrimo procesas yra labai įdomus ir įtraukiantis. Jeigu tik pradedu krapštytis prie lėlės, nebereikia nieko – nei žiūrėti filmų, nei gaminti valgyti“, – šypsosi pašnekovė.

„Iš pradžių kūriau tik dėl savęs – puošiau lėlėmis namus, mėgavausi kūrybine veikla, tobulinau įgūdžius, – sako D. Dulskienė. – Tačiau kai namai šių darbų prisipildė, pradėjau juos dovanoti draugams, giminaičiams įvairiomis progomis. Žmonės ėmė patys jų prašyti. Taip mano kurtos lėlės ėmė sklisti po kitų namus.“

Pašnekovė teigia, kad vienai maždaug 40 cm lėlei (toks yra sėdinčios lėlės aukštis) sukurti, dirbant laisvais vakarais, prireikia maždaug savaitės. Tačiau kai nėra kur skubėti, naują namų puošmeną D. Dulskienė gali kurti ir mėnesį.

Prireikia juvelyriško kruopštumo

Interjero lėlės kūrimas – didelio kruopštumo ir apmąstymo reikalaujanti veikla. „Pirmiausia reikia apgalvoti, sukurti lėlės įvaizdį – nuo plaukų spalvos iki drabužėlių, kuriuos, beje, D. Dulskienė taip pat kuria pati. Tai gali užtrukti ir visą vakarą. Perėjus prie gamybos proceso, iš pradžių iš polimerinio molio padaroma galva, suformuojamos ausytės, akytės, lūpos, polimeriniam moliui išdžiūvus, nušveičiama. Iš vielos padaromas karkasas, jis apvyniojamas minkšta medžiaga, pridedamos rankos, kojos, surišama. Tada viskas dažoma, gruntuojama. Po to puošiamas veidelis – šešėliuojami vokai ir t. t. Galiausiai lėlė aprengiama ir priklijuojami plaukai“, – apie lėlės gamybos procesą pasakoja kūrėja.

Ji pabrėžia, kad šios lėlės yra skirtos interjerui papuošti ir netinka žaidimams – yra gana trapios. Tačiau ne tik namų puošybai, bet ir mergaitėms žaisti tinka medžiaginės lėlės, kurias siūti pašnekovė pradėjo prieš gerą pusmetį. Vis dėlto kūrybingai moteriai kur kas įdomiau dirbti prie interjero lėlių iš polimerinio molio, nors tai ir primena juvelyro darbą. „Galbūt tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nėra ką daryti, tačiau kol iščiupinėji blakstienas, pirštukus... praeina daug laiko. Juk viskas daroma rankomis“, – sako D. Dulskienė.

Kūrėja apgailestauja, kad medžiagų, skirtų interjero lėlėms gaminti, pasirinkimas yra mažas, parduotuvėse vyrauja šablonai. Ji stengiasi ieškoti įdomių ir išskirtinių detalių. „Lankydamasi įvairiose prekybos vietose ieškau įdomių medžiagų ir detalių, kurias galėčiau panaudoti savo kūryboje, – ar tai būtų geras perukas, ar puošnūs auskariukai, karoliai, ar gražūs siūliukai...“, – sako pašnekovė.

Idėjų ir įkvėpimo ji neretai semiasi iš televizijos, žurnalų: „Kartais tiesiog per televiziją pamatau gražią moterį, žurnaluose susirandu jos nuotraukų ir stengiuosi atkurti, atkartoti tam tikrus jos bruožus.“

Lėlė – panaši į šeimininkę

Dalios kurtos išraiškingos lėlės, atrodančios tarsi gyvi, tik akimirkai sustingę personažai, itin traukia dailiosios lyties atstovių dėmesį – moterys dažnai lėlių nori sau arba kaip dovanos gimtadienio, krikštynų ar kitų švenčių proga. Neretai į kūrėją kreipiasi ir vyrai, panorę dovanos savo merginai, žmonai ar dukrai. „Vyrai dažniausiai prašo, kad sukurčiau lėles, panašias į jų mylimąsias ar dukras. Interjero lėlė išties yra originali dovana – tokią gauti kur kas įdomiau ir maloniau nei, pavyzdžiui, autoportretą“, – sako D. Dulskienė. Ji atskleidžia, kad yra sulaukusi ir prašymų sukurti vyriškas lėles, tačiau kol kas tokių kurti nebando.

Pašnekovė pastebi, kad Lietuvoje interjero lėlės kol kas nėra tokios populiarios, kaip užsienyje. Pavyzdžiui, Ukrainoje, Baltarusijoje yra rengiamos lėlininkių kūrybai pristatyti skirtos parodos, mūsų šalyje, D. Dulskienės žiniomis, tokių kol kas nevyksta. O ir šio amato meistrių šalyje nėra labai daug – pašnekovė galėtų jų įvardyti apie dešimt.

Kūryba – gyvenimo įprasminimo būdas

D. Dulskienė teigia savo gyvenimo be kūrybos neįsivaizduojanti. „Kūryba man – savirealizacijos, gyvenimo įprasminimo būdas. Manau, kad jeigu žmogus yra linkęs į meną, jis nuo kūrybos nepabėgs visą savo gyvenimą, – sako moteris. – Jeigu ne lėlės, būčiau vis tiek kažkuo užsiėmusi, nes leisti vakarus tik prie televizoriaus – ne man.“

Vien lėlių kūrimu darbšti moteris žada neapsiriboti ir atradusi laiko nori išbandyti naujas veiklas, pavyzdžiui, pasimokyti keramikos, savo malonumui daugiau užsiimti tapyba.

Paklausta, ar pastebi rankdarbių atgimimą, populiarėjimą, pašnekovė teigia mananti, kad tai buvo populiaru visada, tik gal nebuvo taip viešinama. „Kai aš augau, rankdarbiai buvo moterų gyvenimo būdas – bene visos mokėjo siūti, megzti, nes tada daug ko negalėjo įsigyti. Dabar rankdarbiai yra daugiau pomėgis, kurio pasirinkimas priklauso nuo charakterio – vienoms tokia veikla prie širdies, kitoms – ne. Užsiimti rankdarbiais kai kurias merginas dabar galbūt paskatina technikų ir priemonių įvairovė: gali ir lipdyti iš polimerinio molio, ir verti iš karoliukų, ir dekoruoti dekupažo technika... Anksčiau tokios įvairovės nebuvo“, – mintimis dalijasi lėlių kūrėja.